Kiekviena moteris nori būti laiminga. Ši mintis yra labai pamatinė ir paprasta, bet, deja, realybėje ji būna sunkiai pasiekiama ir įgyvendinama. Turbūt, kiekviena mergaitė vaikystėje svajoja apie savo būsimą gyvenimą, rūpestingą ir mylintį žmogų, kuris bus šalia, šiltus ir pilnus juoko namus, gausią šeimą ir įdomų darbą. Kiekviena mergaitė svajoja drąsiai ir nuoširdžiai, o suaugusi moteris taip pat iš visos širdies stengiasi savo svajones paversti realybe. Vis tik vien svajonių neužtenka, tad tikrai ne visos moterys gali pasigirti, kad jos jaučiasi laimingos, mylimos ir vertinamos. Ne visos moterys gali drąsiai teigti, kad jos yra sutikusios sau tinkantį partnerį ir sukūrusios ilgalaikius ir lygiaverčius santykius, kurie tenkina abi puses. Daugelis moterų gali visą gyvenimą jausti, kad jų gyvenimas yra užburtas nesėkmių ir pralaimėjimų ratas, iš kurio jos negali ištrūkti nepaisant visų kilniausių norų ir dedamų pastangų. Kodėl gi taip atsitinka? Ko reikia laimingo gyvenimo receptui?
Svajonės yra svarbios, bet vidinė moters būsena yra ne ką mažiau svarbi laimės receptui. Būtent vidinė būsena apsprendžia, kokius signalus žmogus siunčia aplinkiniams žmonėms ir pasauliui bendrai. Jeigu moters viduje karaliauja nerimas, baimė, nepasitikėjimas savimi ir savo jėgomis, tai būtent tai ir jaus aplinkiniai, būtent tokius gyvenimo scenarijus ir žmones ir trauks moteris nepaisant savo troškimų. Galima būtų pamanyti, kad belieka tik lengvai pakeisti savo vidinę būseną ir tada jau gyvenimas apipils savo dovanomis, bet, deja, daugelis moterų net nesupranta, kur slypi jų problemų šaknys, ir juolab nežino, kaip pakeisti situaciją, nuo ko pradėti ir kaip elgtis.
Žmogaus gyvenimas prasideda nuo vaikystės. Šis periodas yra be galo svarbus vaiko charakterio formavimuisi ir aplinkinio pasaulio suvokimui. Tėvai yra pirmieji suaugę žmonės, kurie pastoviai būna šalia vaiko ir savo pavyzdžiu rodo kokie gali būti vyro ir moters santykiai, kokia yra lyčių rolė šiame pasaulyje, kokie gali būti mamos – vaiko ir tėvo – vaiko santykių modeliai. Maža mergaitė, stebėdama savo tėvus, augdama kartu su jais ir įsigerdama jų rodomą elgesį, supranta aplinkui vykstantį gyvenimo scenarijų kaip normą, į kurią ji lygiuosis visą likusį gyvenimą. Būtent todėl yra be galo svarbu vaikui augti meilės ir laimės burbule.
Laiminga, mylima ir savo šeimos palaikoma mergaitė užauga į drąsią savimi pasitikinčią moterį, kuri žino ko nori ir eina link savo svajonių užtikrintai ir motyvuotai. Ji gali klysti, jai gali nepasisekti, bet ji žinos kaip atsitiesti, žinos, kad kliūtys ir nuopuoliai yra laikini ir tvirtai jaus, kad yra verta meilės, laimės ir sėkmės.
Mergaitė, kuri auga šaltoje, abejingoje, toksinių santykių pilnoje šeimoje, kurioje nebuvo rasta vietos šiltiems ir paguodžiantiems žodžiams, kur nebuvo meilės ir tarpusavio palaikymo, kur kaltė ir kančia buvo nuolatiniai palydovai, užaugs į savo jėgomis nepasitikinčią moterį. Ji gali svajoti apie princą, meilę ir laimę, bet jos vidus priešinsis stabiliems santykiams, gerbiančiam partneriui ir aplamai šiltai ir ramiai aplinkai. Ji jausis nesuprasta ir nevertinama, bet nežinos, kaip nejausti kaltės ir gėdos, kaip pradėti tikėti savo jėgomis ir ištrūkti iš užburto rato.
Terapijos metu saugioje aplinkoje ir rūpestingos pagalbos dėka iš naujo atrandami vaikystės patyrimai, užslėpti skauduliai, užgniaužtos emocijos ir išgyvenimai. Tada išgryninama kūno ir vidaus suprantama „norma“, kuri gali būti skausminga, nepatogi, bet paklojusi pamatus ir atsakinga už gyvenime priimtus sprendimus, dirbama su ja. Tik tada moteris tampa laisva nuo praeitų nuoskaudų ir neigiamų patyrimų ir gali toliau sėkmingai kurti naujus santykius ir megzti naujus ryšius, atsispirdama nuo naujų pojūčių, nebijoti siekti savo svajonių ir gyventi tokį gyvenimą, kurio ji trokšta.
