Kaip ji formuoja tavo realybę?
Mes dažnai galime išgirsti frazes, kad turime mąstyti pozityviai, kad mintys gali materializuotis, kad reikia kažko labai stipriai norėti, ir tada Visata tikrai padės gauti taip trokštamą daiktą ar žmogų. Bet kas iš tikrųjų apsprendžia mūsų troškimų ir svajonių išsipildymo tikimybę? Ar užtenka tiesiog labai norėti, nuoširdžiai svajoti, trokšti iki negalėjimo? Ar Visatai užtenka šitokių mūsų sielos vibracijų tam, kad mes galėtumėm pasijausti laimingos? O gal viskas yra daug sudėtingiau, ir reikia dar vieno stebuklingo komponento, pavyzdžiui, atitinkamos vidinės būsenos?
Panagrinėkime pavyzdį iš gyvenimo. Moteris, kuri nuoširdžiai ir labai aistringai svajoja būti laiminga, susirasti mylimą ir mylintį partnerį, sukurti šeimą ir sutikti senatvę būdama apsupta būrio vaikų. Gražios ir tikrai vertingos svajonės. Bet gyvenimas vėl ir vėl nenusiseka, partneriai skaudina, palieka naujus randus ir išeina, o svajonė taip ir lieka neišpildyta, Visata tyli ir visai neprisideda prie trokštamo gyvenimo. Kodėl gi? Gal todėl, kad giliai viduje tokia moteris jaučia įtampą, nuolatinę baimę, tuštumą? Kažkada vaikystėje ji patyrė tokius išgyvenimus, kurie paliko pėdsakus jos sieloje, suformavo jos asmenybę, turėjo įtakos jos pasirinkimams ir poelgiams. Tai gyvenimo balastas, kuris neleidžia jaustis laisvai, neleidžia priimti sprendimų, kurie palengvintų, o ne apsunkintų gyvenimą ir vėl ir vėl stumia į užburtą ratą.
Būsena, iš kurios mes gyvenam, visada stipresnė už tai, ką galvojam ar sakom garsiai. Jeigu viduje moteris jaučiasi įsitempusi, nepilna ar bevertė – net geriausi planai neveikia. Žmonės, situacijos ir net sprendimai reaguoja ne į žodžius, o į vidinę vibraciją. Todėl norint pradėti keisti pasaulį aplink save reikia pradėti nuo grįžimo į savo vidų.
Dažnai moterys, ateinančios į terapiją nuoširdžiai nenutuokia, kokios gelmės slypi jų sielose. Jos gali manyti, kad išaugo savo vaikystės negandas, pamiršo nuoskaudas. Bet vaikystės patyrimai ir traumos niekada niekur nedingsta. Jos pasislepia giliai mūsų viduje ir laukia tinkamo momento atsiskleisti. Apie visas patirtis kartais gali sufleruoti kūno atmintis: įsitempę pečiai, galvos skausmai, surakinimai. Bet, neretai, pačiai moteriai sunku yra suprasti savo kūno siunčiamus signalus.
Mergaitės santykiai su motina ir su tėvu ir jų tarpusavis ryšis, save suvokimas per ryšį su savo tėvais – visos šios ankstyvos vaikystės patirtys formuoja mergaitės asmenybę, sudeda jos būsimą gyvenimą kaip mozaikos fragmentus. Jeigu mergaitės vaikystė buvo saugi, rami, kupina meilės ir prieraišumo, ta mozaika bus pilna ir žaižaruojanti, sustiprinanti vidines vibracijas ir tikrai siunčianti Visatai reikalingus impulsus. Bet jei vaikas vaikystėje patyrė kitokius, traumuojančius išgyvenimus, tai moters būsenos mozaikai truks kritinių fragmentų, ir jokie norai ir troškimai negalės jų kompensuoti.
Terapijos metu dirbame būtent su pamatais, su moters vidine būsena. Kai būsena keičiasi, keičiasi ir tai, ką moteris pritraukia – nuo santykių iki galimybių. Todėl tikras pokytis prasideda ne nuo dar vieno veiksmo, o nuo grįžimo į vidų.
