Kodėl moterys prisiima per daug? Apie atsakomybę, kontrolę ir jėgą
Šiuolaikinėje visuomenėje sėkmingos ir laimingos moters portretas yra piešiamas gan ryškiomis spalvomis: ji turi būti veržli, kūrybinga, dirbanti, intelektuali, graži, prisižiūrinti, pasitempusi, jautri, empatiška, atliepti savo artimųjų poreikius ir užtikrinti šeimos gerovę ir emocinį stabilumą. Tiek daug skirtingų bruožų, kurie kartais sunkiai dera tarpusavyje, o pačios moters emocinis ir dvasinis balansas tarsi paliekamas paraštėse, kaip savaime atsirandantis ir suprantamas dalykas.
Nenuostabu, kad dauguma moterų bando pasitempti iki primestų standartų ir būti tokios, kokias jas nori matyti aplinkiniai, o ilgainiui, kokias jas nori matyti jos pačios. Jeigu kažkuris iš išvardintų bruožų neatitinka tikrovės, jis yra koreguojamas, slepiamas, blokuojamas. Tol, kol pasiekiama tokia trokštama tobulybė. Lieka tik keli neatsakyti klausimai. Pirmas, kaip jaučiasi pati moteris, nešdama tokią sunkią naštą ant savo pečių? Antras, koks pavyzdys iš tirkųjų yra rodomas ateities kartoms, ypač dukroms? Trečias, iš kur atsiranda moters noras viską daryti pačiai ir jaustis atsakinga už savo ir visų artimųjų gerovę? Ketvirtas, kodėl vienos moterys gali komfortiškai jaustis ir būna laimingos net būdamos „netobulos“ aplinkinių akyse, o kitos visais įmanomais būdais kontroliuoja aplinką ir bando groti pirmu smuiku.
Visų klausimų atsakymai slypi tokių moterų vaikystėje ir vidiniame jų savęs supratime. Dažniausiai, vaikystėje tokia mergaitė nesijautė saugi, reikalinga ir mylima. Galimi skirtingi scenarijai, kodėl vaikui svarbiausiame jo raidos etape nebuvo suteikti saugumas, meilė ir šiluma. Tai galėjo būti šalta ir abejinga motina, kuri nekūrė mamos – dukros ryšio, nerodė laimingos moters pavyzdžio, neužtikrino saugios ir stabilios vaikystės. Tai galėjo būti netinkamas tėvo pavyzdys, jei tėvas neparodė savo mažai dukrelei, kad ji yra princesė, mylima ir vertinga. Toksiški, smurto ir pykčio kupini tėvų santykiai irgi galėjo prisidėti prie situacijos, kad vaikas nesijautė saugus, reikalingas ir mylimas.
Apibendrinant, vaikystės traumos ir išgyvenimai palieka gilų įspaudą moters vidiniame pasaulyje ir formuoją jos asmenybę. Kai moteriai trūksta vidinio saugumo, atsakomybė tampa būdu kontroliuoti aplinką ir jaustis reikalinga. Ji ima daryti viską pati, nes „jei pati nepadarysi – niekas nepadarys“. Iš tikrųjų, ji bijo likti su savimi, nes viduje slypi pastovus nerimas. Aplinkinių traktuojama jėga pasirodo visai ne jėga – tai įtampa, kurią moteris laiko vietoj ramybės ir pasitikėjimo. Įtampa, kuri bet kuriuo momentu gali tapti nepakeliama našta ir sugriauti ir taip trapią vidinę pusiausvyrą. Įtampa, kuri neduoda atsipalaiduoti, gyventi taip, kaip nori pati moteris, būti „netobula“ kitų akyse, bet laisva ir laiminga.
Norint pradėti keistis, pirmiausiai, reikia surasti ir įvardinti savo problemų šaknis. Todėl terapijos metu surandami ir išgryninami vaikystės traumos ir patyrimai, kurie turėjo įtakos asmenybės formavimuisi, įvardijamos primestos ir trukdančios gyventi laimingai normos. Tik tada moters viduje atsiranda vietos naujiems pokyčiams, pojūčiams ir pagaliau atsiveria naujos durys, už kurių laukia taip trokštamas naujas, laimingas ir išlaisvinantis gyvenimas.
