Kūno atmintis: kas tai ir kaip ji veikia mūsų sprendimus šiandien?
Kiekviena ateinanti į terapiją moteris atneša savo gyvenimo istoriją. Dažniausiai, jos nebūna labai linksmos ir pozityvios, nes žmogus jaučia, kad jo netenkina jo gyvenimas ir ieško sprendimų ir kitokių elgesio ir pasirinkimų variantų. Neretai, norint geriau suprasti, kur slypi kamuojamų problemų šaknys, tenka lįsti giliai į pasąmonę, į dienos šviesą traukti vaikystės prisiminimus ir išgyvenimus ir susieti juos su moters dabartiniu gyvenimu. Būna, kad pati moteris net nenutuokia, kodėl vieni ar kiti jos išgyventi patyrimai turi įtakos jos sprendimams, nes traumuojančios vaikystės patirtys būna paslėptos labai giliai sielos gelmėse. Kartais, apie tokių patirčių egzistavimą gali sufleruoti kūno atmintis.
Dažniausiai, vaikas atsimena save nuo maždaug ketverių metų. Viską, kas buvo iki šio periodo, jis žino iš savo tėvų pasakojimų. Bet būtent ankstyvosios vaikystės patyrimai kloja žmogaus asmenybės pamatus. Nors mes visi atmintį asocijuojame su sąmoningu žinojimu ir įsisąmoninimu, mūsų kūnas irgi geba atsiminti tam tikrus įvykius. Mes negalvojame, kol miname dviratį arba užrišame batų raištelius, mūsų rankos atsimena, ką reikia daryti. Iš tikrųjų žmogaus kūnas yra pilnas tokių atsiminimų, kuriuos mes neretai vadiname automatizmu.
Neigiami patyrimai ir išgyvenimai irgi pasilieka žmogaus viduje ir tarsi užsikonservuoja, bet niekur nedingsta. Laikas negali išgydyti traumų, kurios buvo išgyventos pirmaisiais gyvenimo metais, jos visada lieka viduje, tik kartais dėl užsiblokavimo pasislepia taip giliai, kad žmogus apie jas tarsi nežino. Tik kūnas viską prisimena ir reaguoja.
Kūno atmintis – tai ne žodžiai, o pojūčiai, įtampa ir reakcijos, kurios liko nuo praeities įvykių. Ji skiriasi nuo paprastos atminties tuo, kad yra žymiai sunkiau apibūdinama ir įvardinama. Net jei protas pamiršo, kūnas prisimena – per įsitempusius pečius, užspaustą kvėpavimą ar nerimą, kuris gali atrodyti kaip užeinantis be priežasties, bet iš tikrųjų atspindintis praeities traumų naštą . Kai kūnas prisimena pavojų, žmogus gali vengti veiksmų, artumo ar pokyčių, net jei labai jų nori. Kūno atmintis formuoja sprendimus ne logika, o įpročiu iš praeities: „kažkada skaudėjo – dabar geriau nerizikuoti“.
Neretai protui užblokavus neigiamus prisiminimus ar išgyvenimus, moteriai būna sunku suprasti savo kūno siunčiamus signalus ir patiriamas reakcijas. Atsidūrus vienoje ar kitoje situacijoje, kuri primena traumą, kūnas tiesiog pradeda reaguoti ir neleidžia priimti, kaip gali atrodyti, norimų arba logiškų sprendimų. Tokiu atveju moteris pradeda jaustis nejaukiai, gali būti nepatenkinta savimi ir savo pasirinkimais, bet nieko negali pakeisti. Pradeda kristi gyvenimo kokybė, krenta pasitikėjimas savimi, auga nepasitenkinimas savo sugebėjimais ir savo kūnu.
Tik dirbant su kūnu tiesiogiai galima paleisti tai, kas nebetarnauja, bet vis dar laiko vietoje. Tik terapijos metu atsiranda galimybė tapti laisvai nuo savo traumų, savo praeities, primestų normų ir nereikalingų pasirinkimų. Tik supratus savo kūną galima išlaisvinti protą, žengti naujo gyvenimo link ir pagaliau būti laiminga.
