Ar teko užduoti sau klausimą kaip vaikystės patirtys formuoja savivertę ir trukdo kurti sveikus santykius?
Kiekvienos moters gyvenime turi būti pilna periodų, kai ji jaučiasi karaliene, kuri gali užkariauti visą pasaulį, pavergti savo svajonių princą, susitvarkyti su viso pasaulio bėdomis ir negandomis ir pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais. Ambicingi planai ir fantazijos, kurios gali būti įgyvendintos tik tuo atveju, jei vaikystėje mergaitė turėjo saugų ir šviesų gyvenimą, augo apsupta meilės ir pagarbos, turėjo prieš akis pagarbių santykių tarp tėvų pavyzdį. Deja, gyvenimas kartais būna ne toks pozityvus ir nutapytais rožinėmis spalvomis. Daugybė moterų savo suaugusiame gyvenime susiduria su savivertės problemomis, nesusiklosčiusių santykių virtine, savo moteriškumo ir seksualumo paieškomis. Kodėl gi vienos gali būti laimingos, o kitoms pastoviai nesiseka?
Visų suaugusio žmogaus elgesio ir santykių problemų šaknų reikėtų ieškoti jo vaikystėje. Būtent šiame periode yra formuojama asmenybė, klojami charakterio pamatai, auginamas vertybinis stuburas. Tėvai yra pirmi suaugę žmonės, į kuriuos mažas vaikas pradeda žiūrėti didelėmis akimis, įsigerdamas viską, ką mato, ką girdi ir ką jaučia.
Motina mergaitei yra pirma suaugusi moteris – pavyzdys, kuri parodo, kokia gali būti moteriška dalia šiame pasaulyje. Santykiai su vyru, mergaitės tėvu, ir mamos rolė juose, santykiai su dukra ir emocinis artumas arba šaltis, visa šita patirtis yra svarbi ir atsiliepia suaugusios moters gyvenime, padedama arba atvirkščiai, neleisdama judėti pirmyn ir būti laimingai.
Tėvas mergaitei yra pirmas suaugęs vyras – pavyzdys, kuris parodo, koks gali būti partneris, kokie santykių variantai su vyrais apskritai yra galimi ir kaip galima jaustis juose. Šiltas, mylintis tėvas, kuris visada išklausys, palaikys ir pavadins princese, kloja visai kitokius gyvenimo pamatus negu šaltas, abejingas, smurtaujantis tėvas.
Motinos ir tėvo rolės yra skirtingos, bet vienodai svarbios mergaitės formavimuisi. Net jei vieno iš tėvų elgesys arba pavyzdys nebuvo tinkamas, kenčia visos šeimos modelis, tad mergaitė įsisąmonina tokią normą, kuri ateityje tikrai trukdys jai kurti sveikus ir laimingus santykius, jaustis laiminga ir mylima.
Vaikystėje vaikas mokosi, kas jis yra per tai, kaip į jį reaguoja suaugusieji. Jei visą vaikystę vaikas girdėjo, kad yra „per daug“, „negerai elgiasi“ ar „trukdo“ – užauga jausdamasis netinkamas. Toks žmogus vėliau santykiuose nuolat įrodo savo vertę, bijo būti paliktas arba prisitaiko. Jo savivertė tampa priklausoma nuo kitų nuomonės ir elgesio.
Dauguma moterų, ateidamos į terapiją, negali įvardinti, kas buvo negerai jų vaikystėje. Kai kurios traumuojančios patirtys būna paslėptos giliai viduje ir tik jų pasekmės, tarsi užuominos, sufleruoja, kad reikia žiūrėti giliau į pasąmonę ir ieškoti tam tikrų vaikystės patirčių.
Terapijos metu išgrynintos ir įvardintos vaikystės patirtys leidžia išsilaisvinti, pažvelgti į save ir savo gyvenimą iš naujo, atsikratyti nepriimtinos ir traumuojančios normos, kuri buvo primesta kitų, nors ir artimų žmonių, geriau suprasti savo poreikius ir troškimus ir pagaliau žengti drąsų žingsnį laimingo ir pilnaverčio gyvenimo link. Nes norint kurti sveikus santykius, pirmiausia reikia atstatyti ryšį su savimi – nuo tų pirmų vaikystės žodžių ir patirčių.
