Kai moteris vėl ir vėl atsiduria situacijoje, kad ilgai ir kruopščiai puoselėti santykiai užsibaigia ir lieka tik nuoskaudos ir vienatvės jausmas, nori nenori pradeda kirbėti mintis, kad, matyt, su ja yra kažkas negerai, nes eilinį kartą pasaka neturi laimingos pabaigos, o mylimas vyras, pasirodo, nėra svajonių princas.
Po pirmų nelaimingų kartų gali būti tikrai sunku, reakcija neretai būna audringa, moteris yra linkusi kaltinti buvusius partnerius, neva neišpildė jos norų ir neatitiko lūkesčių. Bet kai tas pats santykių scenarijus kartojasi daugybę kartų, pradedama žvelgti į save ir savo vidų. Atsiranda kaltės ir gėdos jausmas, krenta savivertė, bandoma pasikeisti ir ištrukti iš užburto rato. Moteris ilgai ir nuodugniai analizuoja save ir savo elgesį, bando suprasti savo partnerių pasirinkimo motyvus, kartais, bando keisti strategiją ir pasirenka visiškai kitokį žmogų. Dažniausiai, baigtis ir vėl būna nelaiminga.
Neįmanoma kurti santykių ir būti juose laiminga, kol yra nesutvarkyti pamatiniai vidiniai procesai, susiję su vaikyste, jos metu išgyventu skausmu, trauma, santykių su tėvais formavimusi. Problema yra tame, kad pačiai moteriai yra sunku suprasti, kad jos esamų problemų šaknys slypi jos praeityje, kad reikia dirbti su praeitimi ir tik tada pradės spręstis dabartis.
Kodėl gi praeitis yra tokia svarbi ir kaip ji susijusi su tolimesniais gyvenimo pasirinkimais? Atsakymas slypi giliai viduje, vaikystės neišgydytame skausme.
Tie patys santykių scenarijai kartojasi ne todėl, kad moteris nesupranta, ko nori, o todėl, kad viduje vis dar gyvena neišgydyta vaikystės dalis. Ji pasąmoningai ieško to, kas pažįstama – net jei tai skausmas, atstūmimas ar nuvertinimas. Moteris gali rinktis „kitokį vyrą“, bet jei viduje tebėra senos žaizdos šauksmas, ji pritrauks tą pačią dinamiką. Vaikystėje neišgirsta, nepriimta ar atstumta mergaitė užaugusi vis dar laukia, kad kažkas tai pataisys. Ir kol ta vidinė dalis neišgirsta ir neišgydyta – istorija kartosis vėl ir vėl.
Kartais moteris pasirenka vyrą, kuris yra geras, ramus, švelnus. Su juo saugu. Jis visada šalia. Palaiko. Ramina. Rūpinasi kaip tėvas dukra. Bet ji nejaučia aistros. Ji jaučiasi lyg būtų su tėvu. O juk su tėvu mes nemiegam.
Vėliau ji renkasi kitą vyrą. Su juo – neramu. Jis skaudina, žemina, kartais net baisu. Bet yra aistra. Yra stiprios emocijos. Ir taip kartojasi. Kodėl? Nes kūnas ir mūsų vidus priprato prie nerimo. Kūnas galvoja – tai yra meilė.
Vaikystėje, kai nuolat buvo neramu – kai mama ar tėtis kėlė baimę – kūnas tai įrašė kaip „normą“. Ir dabar jis ieško tos pačios būsenos. Tai kas kūnui, vidui tampa „norma“, tokius vyrus moteris ir pritraukia. Todėl geri vyrai – tie, su kuriais ramu – tampa „neįdomūs“, jie nekursto aistros. Nes kūnas nori ne ramybės, o to, kas pažįstama, tai kas vaikystėje buvo „NORMA“ , net jei tai skausmas.
Moteris, ateidama į terapiją, atneša visą savo vaikystę ir jos metu patirtus išgyvenimus. Terapijos metu yra gilinamasi į praeitį, išgryninama moters kūno ir vidaus suprantama norma ir dirbama su ja. Tik tokiu būdu galima išsivaduoti iš praeities šešėlių ir pradėti kurti sveikus ir laimingus santykius, pradėti mylėti save ir pagaliau tapti laiminga moterimi.
