Kodėl vis kartojasi tie patys santykių scenarijai? Atsakymas slypi giliai viduje, kaip vaikystės neišgydytas skausmas trukdo suaugusiai moteriai
Turbūt, visos moterys savo gyvenime yra patyrusios nesėkmingų santykių patirtį. Vienas tokia patirtis gali užgrūdinti ir leisti suprasti, ko ji nori ir ko tikrai nenori daugiau gyvenime patirti. Kitos gali skaudžiai išgyventi sudaužytos širdies skausmus, joms gali prireikti laiko, kol ir vėl sutiks atsiverti naujam partneriui ir bandyti laimę iš naujo. Yra ir ta kategorija moterų, kurios turi surinkusios visą puokštę nesėkmingų santykių ir sielos skausmo. Jos taip pat nori meilės, laimės, švelnumo ir stabilumo, bet kaskart susiduria su skirtingais barjerais. Likusios vienos po eilinių santykių jos užduoda tik vieną klausimą sau: „Kodėl?“.
Šis klausimas yra labai paprastas, bet tuo pačiu ir neįtikėtinai sunkus bei platus. Kodėl gi vienos moterys gali surasti savo laimę, o kitos tarsi užkeiktos? Visų atsakymų reikia ieškoti tų moterų vaikystėje. Būtent pirmi gyvenimo metai kloja pamatus viso mūsų gyvenimo pasirinkimams ir sprendimams, todėl yra kritiškai svarbūs.
Mergaitė gimsta ir, dažniausiai, pirmus metus auga apsupta mamos ir tėčio. Jie yra pirmieji suaugę moteris ir vyras, iš kurių ji ima pavyzdį, perima patirtį, stebi ir mokosi lyčių ir socialinių normų ir bendravimo. Jų tarpusavis bendravimas, jų ryšis ir santykis su dukra kloja viso mergaitės gyvenimo pamatus. Jeigu šeima yra darni, tėvų santykiai šilti ir pagarbūs, vaikas yra mylimas ir gerbiamas, tai tokios mergaitės vertybinis stuburas bus tvirtas, ji pasitikės savimi ir savo sprendimais, žinos, ko ji trokšta ir kaip tai gauti gyvenime. Ji spinduliuos pasitikėjimu ir trauks tokius pat partnerius.
Visai kita istorija nutinka, kai mergaitė nuo gimimo nemato meilės, rūpesčio, pagarbos. Jeigu tėvų santykiai yra toksiški, nėra vieno iš tėvų arba nėra ryšio su vienu iš tėvų, tai mergaitė nuo pat pradžių kaip normą supranta nemeilę, nepriežiūrą, atstūmimą. Išaugusi ji gali nuoširdžiai svajoti apie princą, apie karštą meilę, apie darnią šeimą, bet jos pasąmonė nepriims tokių santykių.
Tie patys santykių scenarijai kartojasi ne todėl, kad moteris nesupranta, ko nori, o todėl, kad viduje vis dar gyvena neišgydyta vaikystės dalis. Ji pasąmoningai ieško to, kas pažįstama – net jei tai skausmas, atstūmimas ar nuvertinimas. Moteris gali rinktis „kitokį vyrą“, bet jei viduje tebėra senos žaizdos šauksmas, ji pritrauks tą pačią dinamiką. Vaikystėje neišgirsta, nepriimta ar atstumta mergaitė užaugusi vis dar laukia, kad kažkas tai pataisys. Ir kol ta vidinė dalis neišgirsta ir neišgydyta – istorija kartosis vėl ir vėl.
Moteriai būna labai sunku suprasti, kas gi su ja yra ne taip, kodėl jai nesiseka. Pasąmonė blokuoja vaikystės prisiminimus ir išgyventas traumas, užrakina jas giliai viduje, tad neretai moteris be pagalbos gali net nesuprasti, kur slypi problemų šaknys. Reikia suprasti, kad primestos normos, vaikystės patyrimai ir kitų, nors ir artimų žmonių, elgesys ir bendravimas gali palikti gilius įspaudus ir randus, bet terapijos metu įmanoma šią naštą surasti, įvardinti ir išsilaisvinti iš jos spąstų. Tik tada atsiranda vieta naujiems pojūčiams, patyrimams ir moteris gali pradėti kvėpuoti pilna krūtine ir pradėti kurti savo svajonių gyvenimą, priimti sau tinkančius sprendimus ir pagaliau pasijausti laisva ir laiminga.
