Kas trukdo moteriai jaustis pakankama? Apie paslėptus vidinius blokus
Kai moteris pradeda svajoti apie savo vaikus, ji įsivaizduoja meilės ir meilumo burbulą, kuriuo ji norėtų juos apsupti, švelnumo ir gėrio upes, kuriomis vaikai plauks į suaugusiųjų gyvenimą, rūpesčio ir pagalbos skraistę, kuria jie bus apgaubti savo kelionės metu. Dauguma motinų stengiasi suteikti savo vaikams geriausią vaikystę, saugią ir priraišią, išugdyti dorus ir pasitikinančius savimi žmones, kuriems gyvenimas būtų dosnus ir lengvas. Neretai, mamos, kurios augina mergaites, savo dukroms perduoda papildomų švelnumo ir rūpesčio porcijų, taip perduodamos iš kartos į kartą moters – namų sergėtojos modelio koncepciją.
Tėvas yra irgi itin svarbus vaidmuo mergaitės ankstyvojoje vaikystėje. Būtent tėvo figūra kloja pamatus mergaitės savęs įsivaizdavimo vyrų akyse. Tai, kaip jis elgiasi su mergaitės motina, su pačiu savo vaiku, kaip jis atrodo savo artimųjų moterų akyse – būtent tai įrašomą į mergaitės pasąmonę kaip norma, kaip siekiamybė ir kaip savo būsimų santykių etalonas.
Deja, ne visada vaikystė būna tokia graži ir laiminga. Vis dar neretai pasitaiko atvejų, kai vaiko atėjimas į šį pasaulį nėra laukiamas ir išsvajotas. Suaugę žmonės neišsprendžia savo santykių iššūkių ir projektuoja savo problemas į vaiką. Tokiose šeimose vaikai auga be meilės, rūpesčio, pagalbos ir saugumo jausmo. Mažas vaikas visais įmanomais būdais gali siekti savo tėvų dėmesio ir meilės, bet jeigu kaskart atsitrenkia į šaltumo ir abejingumo sieną, tai visam tolesniam gyvenimui į vidų yra įrašoma, kad meilė nėra duotybė, dėl jos reikia kovoti ir stengtis, nelaukiant apčiuopiamų rezultatų, nes dedamų pastangų gali ir vėl nepakakti. Tokio vaiko pasitikėjimas savo jėgomis būna žymiai mažesnis, savivertė žemesnė, bet noras būti mylimam ir išgirtam niekur nedingsta. Taip formuojamas vidinis blokas, kuris gali būti išreikštas per kūno siunčiamus signalus, tokius kaip spazmai, surakinimai, skausmai, taip pat per nenusisekusius santykius, nevykusias meilės paieškas ir savo vietos po saule neradimą.
Į terapiją ateina moterys, kurios tikrai stengiasi būti laimingos, stengiasi kurti sveikus ir saugius santykius, nori būti mylimos ir išgirstos, trokšta surasti pagarbų ir mylintį partnerį, pasiekti karjeros viršūnes ir jaustis užtikrintai visose gyvenimiškose situacijose. Jas vienija ta pati problema – joms nesiseka vėl ir vėl pasiekti savo svajonių. Daug kartų jos yra paliktos vienos, nesuprastos, neišgirstos ir nemylimos. Jos yra dėjusios visas savo pastangas ir jėgas ir vis tiek to nepakanka. Kodėl gi?
Moteriai trukdo jaustis pakankama ne tai, ką ji turi ar daro, o tai, kuo giliai viduje tiki apie save. Dažnai šie įsitikinimai suformuojami vaikystėje – kai meilė buvo sąlyginė, kai reikėjo stengtis, kad būtum priimta. Ji išmoksta, kad turi būti tobula, tylėti, įtikti, kad būtų verta. Vidiniai blokai sako: „Tu dar nepakankamai“, net tada, kai ji jau padarė viską. Ir kol šie vidiniai balsai nepakeičiami – jokia išorinė sėkmė nepadeda pasijusti pakankama.
Terapijos metu moteris iš naujo išgyvena savo vaikystės patirtis ir traumas, taip suprasdama jas ir įvardindama. Sudėliojami jos ir jos tėvų santykių akcentai, į dienos šviesą ištraukiamos primestos normos ir gyvenimui trukdantis balastas, susikaupęs dėl praeitų kartų klaidų. Tik tada gali prasidėti naujas laisvas gyvenimas, atviras meilei sau, aukštai savivertei ir laimei.
