Kodėl negaliu atsipalaiduoti? Apie įtampą, kuri tapo norma
Mūsų visuomenė priima kaip normą tą faktą, kad moteris gali ir net turi būti atsakinga ne tik už save, bet ir už savo artimuosius, vaikus, augintinius, darbus ir planus, visos šeimos sveikatos patikrinimus ir daiktų pirkimus, atostogų planavimą ir meniu visai savaitei. Sąrašą galima būtų tęsti amžinai…Mes, moterys, suvokiame save kaip labiau atsakingas ir organizuotas asmenybes, palyginti su vyrais, ir neretai kantriai ir net su šypsena nešame buities organizavimą ant savo pečiu.
Kartais prie buities rūpesčių prisideda dar santykių puoselėjimas ir palaikymas, savivertės kėlimas, partnerio nuotaikų ir emocijų sugėrimas ir jo motyvavimas. Vienoms moterims toks scenarijus gali pasirodyti priimtinas, įveikiamas ir net nelabai apkraunantis, nes jos geba susitvarkyti su visu krūviu ir vėliau atsipalaiduoti ir pasikrauti vidines baterijas. Kitos sutrinka ir atsisako nešti visą atsakomybę vienos, derasi su partneriu ir su aplinkiniais, ieško būdu, kaip palengvinti savo savijautą. Bet yra ir dar viena kategorija moterų, tos, kurios pastoviai gyvena įtampoje, negali atsipalaiduoti, nesijaučia komfortiškai, bet niekaip negali atrasti to stebuklingo palengvėjimo būdo. Kodėl gi taip atsitinka?
Kaip mes žinome, visi pamatai pradedami kloti vaikystėje. Tai, kokioje aplinkoje auga vaikas, kokie yra jo tėvų santykiai ir jo santykiai su tėvais apsprendžia daugelį mūsų pasirinkimų ir elgesio scenarijų. Darni mylinti šeima, pagarbus tėvų tarpusavio elgesys ir rūpestingas bendravimas su savo vaiku augina vaiko vertybinį stuburą, kelia savivertę ir mokina mylėti ir gerbti save, įsiklausyti į savo būseną ir rūpintis savo fizine ir psichine sveikata. Visai kitaip klostosi nemylimo ir atstumto vaiko gyvenimas. Šalti, abejingi tėvai, toksiški ir smurto pilni santykiai tampa ne tik vaiko vaikystės kasdienybe bet ir įrašomi į jo pasąmonę kaip norma. Ta norma gali būti bauginanti ir skaudinanti, bet per visą vaiko, jau suaugusios moters, gyvenimą ji eis kaip etalonas, į kurią moteris nesąmoningai lygiuosis, ko sieks, ir pasiekus jausis saugiai, visai kaip vaikystėje. Toks paradoksalus elgesys gali labai trikdyti moterį, bet jai gali būti sunku suprasti savo elgesio ir pojūčių motyvų kilmę.
Moterys, ateidamos į terapiją atsineša savo skaudulius ir užkritusią nepakeliamą naštą, bet tenka lįsti į pasąmonės gelmes ir ieškoti vaikystės patirtų traumų ir patirčių, kurios ir suformavo nenaudingą ir skaudinančią dabartį. Kartais apie patirtus išgyvenimus gali sufleruoti skirtingi skausmai, sustingimai, įvairios keistos kūno reakcijos. Jos kaip užuominos gali padėti suprasti, kokie patyrimai suformavo moterį ir slegia jos pečius.
Kai vaikystėje įtampa, nerimas ir laukimas, kas bus toliau, tampa kasdienybe – kūnas išmoksta tai kaip normą. Tokia moteris užauga nuolatiniame budrumo režime, net kai šalia viskas gerai. Atsipalaidavimas jai tampa pavojingas, nes pasąmonė sako: „Jei atsipalaiduosi – kažkas nutiks.“ Ji gali būti pavargusi, išsekusi, bet vis tiek nesustoti, nes giliai viduje įrašyta: saugu tik tada, kai kontroliuoji. Kol ši būsena neišmontuota, net poilsis kelia įtampą, o ramybė atrodo nenatūrali.
Terapijos metu į dienos šviesą ištraukiami visi vaikystės patyrimai ir traumos, įvardijamos žalingo elgesio ir esamos būklės suformavimo priežastys. Tik atskirus kitų žmonių primestas normas galima pradėti pildyti savo vidų nauja energija, kvėpuoti pilna krūtine ir pagaliau pradėti gyventi taip, kaip reikia pačiai moteriai, lengvai ir laimingai.
