Kaip dažnai mes svarbiais gyvenimo momentais girdim savo vidinį balsą?
Kartais jis gali mus padrąsinti, kartais sustabdyti ir sudrausminti, gali paguosti, o gal, atvirkščiai, pabarti ir nusodinti. Yra žmonių, kurie mano, kad tokiu būdu pasireiškia jų intuicija, dalis teigia, kad su jais kalbasi angelas sargas arba šnibžda piktos dvasios, bet yra ir ta kategorija žmonių, kurie savo vidiniame balse atpažįsta savo tėvų balsus, intonacijas, o kartais net visas frazes.
Visi mes esame užaugę skirtingomis sąlygomis, skirtingose vietose, skirtingu laiku. Bet visus žmones galima padalinti į dvi grupes pagal tai, ar jų vaikystė buvo laiminga ir saugi, ar ji buvo pilna skausmo, ašarų ir vienišumo.
Jei vaikas užaugo darnioje laimingoje šeimoje, nuo pat pirmų dienų girdėjo švelnius, kupinus meilės žodžius, padrąsinimus, konstruktyvią kritiką be pagiežos, tai tokia patirtis užaugina žmogui tarsi sparnus, kurie padeda jam eiti per gyvenimą, vidinis balsas tikrai gali būti tapatinamas su angelo sargu balsu. Toks žmogus užauga pasitikintis savimi ir savo sprendimais, lengviau prisileidžiantis kitus žmones, drąsiai svajojantis ir siekiantis savo svajonių. Jei tai moteris, tai ji spinduliuoja pasitikėjimu savimi ir traukia tokius pat partnerius, darbe ji irgi lengviau gali pasiekti karjeros viršūnių, nes žino ko nori ir kaip tai pasiekti.
Visai kita situacija gyvenime klostosi, kai vaiko ankstyva vaikystė nėra saugi ir laiminga. Traumuojančios patirtys visada palieka savo žymes. Kai vaikystėje vaikas nuolatos girdi: „Tu viską darai ne taip“, „Kam pradėjai, jei nepabaigsi?“ – šie žodžiai tampa vidiniu balsu, kuris ji lydi visą gyvenimą. Tėvų nepasitenkinimas ar nuolatinė kritika įrašo mintį, kad su vaiku yra kažkas negerai. Net suaugusi moteris pradeda abejoti savimi vos tik padaro klaidą. Ji jaučia, kad turi būti tobula, kad nusipelnytų pritarimo ar meilės. Ir net kai šalia nėra nė vieno kritikuojančio – viduje vis dar gyvena tas balsas, kuris smerkia kiekvieną žingsnį.
Neretai žmogus nesąmoningai nustumia neigiamas patirtis ir traumas giliai į vidų, tad pats suaugęs gali nesuprasti, iš kur tas vidinis balsas yra atsiradęs, kodėl jis taip trukdo gyventi laimingai. Pačiam yra labai sunku sujungti visus taškus, atrasti savo sprendimų ir elgesio priežastis ir pabandyti kažką iš esmės pakeisti savo gyvenime. Neretai tokios moterys vėl ir vėl atsiduria nelaimingų santykių krizėje, negali pakovoti už save darbe, nesijaučia pakankamos ir laimingos dirbdamos savo darbą, gali jaustis nepilnavertės, nesuprastos, vienišos.
Tik profesionalios pagalbos dėka moteris gali pažvelgti į savo vidų ir suprasti, kad jos vidinis balsas iš tikrųjų yra jos tėvų balsų atspindis. Ji gali pagaliau pamatyti, kad jos gyvenimą valdė kitų žmonių primestos normos, traumuojantis elgesys ir nemeilė.
Terapijoje saugioje aplinkoje iš naujo atrandami vaikystės patyrimai, išgryninama kūno ir vidaus suprantama „norma“ ir dirbama su ja, moteris yra išlaisvinama nuo jos pečius slėgusios naštos. Tik tada moters gyvenime gali įvykti kardinalūs pokyčiai, ji gali sąmoningai ir laisvai toliau kurti naujus santykius, dirbti mylimą darbą, jaustis pakankama, laisva ir laiminga.
