Kaip paleisti kaltę, kurią jauti visada – net kai nieko blogo nepadarai?
Visos mes norime gyvenime jaustis tvirtai ir užtikrintai, žinoti, ko mes norim ir ko nenorim, turėti ryžto ir drąsos siekti savo tikslų ir kurti svajonių gyvenimą. Būtų gerai, kad mus suptų tik geri, mylimi ir mylintis mus žmonės, kurie padrąsintų kai mes abejojame, palaikytų už rankos kai dvejojame ir padėtų atsistoti kai suklumpame. Visos mes norime būti geros, empatiškos, jautrios, suprasti ir padėti jeigu mūsų artimiesiems yra negerai, sugebėti rasti tinkamus paguodos žodžius, mokėti suvokti, jei netyčia skriaudžiam artimuosius ir gebėti atsiprašyti jų. Dažniausiai, mūsų norai tikrai yra šviesūs, kilnūs ir suteikiantys mums sparnus. Deja, bet realus gyvenimas nebūna toks paprastas, ne visada mes galime būti geriausiomis savo versijomis, aplink irgi gyvena ir su mumis bendrauja skirtingi žmonės, tad, viskas susiveda į mūsų pačių vidinę būseną – kaip mes jaučiamės šiuo momentu.
Yra skirtingi žmonių tipai, vieni per gyvenimą eina lengvai, priima savo pakilimus ir nuopuolius gan lengvai, susitaria su savimi, analizuoja ir supranta savo poelgių motyvus, neišsigąsta jei suklysta, moka pripažinti savo klaidas ir mokosi iš jų. Jų vidinė būsena yra ganėtinai harmoninga, jų nekamuoja nerimo ir kaltės jausmai, nes jie sprendžia problemas čia ir dabar. Yra ir kita kategorija žmonių, kurie nesijaučia taip tvirtai ir užtikrintai net jei tam nėra jokio realaus pagrindo. Jų vidinė būsena yra pastovioje įtampoje, kaltės jausmas yra nuolatinis palydovas, o savęs suvokimas ir bendravimas su aplinkiniais žmonėmis yra sunkus ir nenešantis džiaugsmo darbas. Kodėl gi taip yra?
Ir vėl mums reikėtų grįžti į vaikystės etapą, nes būtent jame prasideda daugelio suaugusių žmonių problemų šaknys. Vaikystė yra tas magiškas ir neįtikėtinai svarbus etapas, kai žmogus formuojasi kaip asmenybė, pradeda kaupti savo vertybių ir normų bagažą, kurios lydės jį visą gyvenimą. Kas gi yra tos normos? Tai tas pavyzdys, kurį mato mažas vaikas, žiūrėdamas į savo artimiausius žmones – tėvą ir motiną. Jų bendravimas tarpusavyje, jų santykiai su dukra, pirmos frazės, pirmieji atviri pokalbiai, konfliktų sprendimai ir meilės reikalai. Jeigu mergaitė auga apsupta meilės, pagarbos ir šilumos, mato savo tėvų stiprų ryšį, pati jaučiasi gerbiama, suprasta ir priimta savo šeimoje, tai jos savivertė bus sveikai aukšta, vertybinis stuburas tvirtas, ji gebės būti empatiška ir atjaučianti, nebijos suklysti, mokės mylėti ir trauks tuos žmones, kurie mylės ir gerbs ją pačią.
Visai kita situacija bus, jeigu mergaitės vaikystė nebuvo šviesi ir laiminga. Jeigu jos norma yra nepagarbūs santykiai tarp tėvų, nemeilė ir nepriežiūra, jei ji pati nesijautė mylima ir reikalinga, jei tėvai jai pastoviai priekaištavo ir kaltino, net jei tam nebuvo priežasčių, tai visą gyvenimą ją lydės kaltės jausmas, žema savivertė, problematiški santykiai su aplinkiniais, nepasitikėjimas savo jėgomis. Vidinis balsas jai kuždės, kad ji kalta dėl visko: savo ir aplinkinių klaidų, savo ir kitų elgesio ir pasirinkimų, dėl to, kad ją skriaudžia, nemyli, nepalaiko. Istorija suksis ratu, vis nukeldama ją į vaikystę, neleisdama kurti svajonių gyvenimo ir jaustis laiminga.
Terapijos metu saugioje aplinkoje ir rūpestingos pagalbos dėka iš naujo atrandami vaikystės patyrimai, užslėpti skauduliai, užgniaužtos emocijos ir išgyvenimai. Tada išgryninama kūno ir vidaus suprantama „norma“, kuri gali būti skausminga, nepatogi, bet paklojusi pamatus ir atsakinga už gyvenime priimtus sprendimus, dirbama su ja. Tik tada moteris tampa laisva nuo praeitų nuoskaudų ir neigiamų patyrimų ir gali toliau sėkmingai kurti naujus santykius ir megzti naujus ryšius, atsispirdama nuo naujų pojūčių, nebijoti siekti savo svajonių ir gyventi tokį gyvenimą, kurio ji trokšta.
