Apie kontrolę, baimę ir norą būti gera…
Perfekcionizmas – tai žmogaus savybė, kai jis visus atliekamus darbus bando atlikti nepriekaištingai, sunkiai priima faktą, kad kai kurie jo darbai yra atlikti netobulai, tad pradeda jausti diskomfortą, stresą, nebepasitiki savo jėgomis, ilgainiui jo darbų kokybė gali net kristi, o pats žmogus jaučiasi vis blogiau. Iš pirmo žvilgsnio, perfekcionizmas gali pasirodyti visai nebloga savybė, reikalaujanti kokybės iš savęs ir kitų, bet, iš tikrųjų, jis sukelia žmogaus baimę, kritikos netoleravimą, nesugebėjimą džiaugtis savo pasiekimais.
Daug moterų visą gyvenimą bando gyventi perfekcionizmo šešėlyje, jos bando būti geromis motinomis, aistringomis partnerėmis, pavyzdingomis darbuotojomis, spėti sportuoti ir prižiūrėti save, puoselėti namus ir nepamiršti tobulėti skaitant psichologinę literatūrą. Toks nežmoniškas krūvis reikalauja milžiniškų pastangų, pastovios kontrolės ir geležinių nervų. Mažai kas gali atlaikyti tokį ilgalaikį spaudimą, tad, dažniausiai, tokios moterys greitai perdega, jaučiasi blogos, netobulos, niekam tikusios. Ilgainiui jos pradeda nebesuprasti, kur prasideda ir baigiasi jų norai ir noras įtikti visiems aplinkui. Bet pagalvokime, iš kur atsiranda tas priminis poreikis būti tobula?
Ir vėl mes turėtumėm grįžti į vaikystės etapą, nes būtent vaikystėje mes formuojamės kaip asmenybės. Maža mergaitė, užaugusi darnioje mylinčioje šeimoje, matys pozityvų būsimo gyvenimo pavyzdį. Mylinti švelni mama suteiks jai saugumo jausmo, empatiškas, įsitraukęs į auklėjimą tėvas suteiks jai sparnus ir augins tvirtą vertybinį stuburą. Tėvų šilti ir pagarbūs santykiai rodys, kad vyrai ir moterys gali būti ne tik gyvenimo partneriai, bet ir draugai ir palaikantys ir motyvuojantys vienas kitą žmonės. Motinos santykiai su dukra mokys, kokią vietą gali mergaitė užimti pasaulyje, ko būti verta, ko siekti ir kokias vertybes perduoti jau savo dukrai. Tėvo pavyzdys yra kritiškai svarbus būsimam bendravimui su aplinkiniais vyrais, būsimo partnerio pasirinkimui ir santykių kūrimui su juo. Mergaitė žinos, kad ji gali klysti, gali bijoti, nežinoti visų atsakymų, bet artimieji ją palaikys, priims, mylės, paguos ir padės.
Perfekcionizmas gimsta visai kitoje vaikystėje. Galimi keli jo atsiradimo variantai. Kartais, kai dukra auga šaltoje ir griežtoje šeimoje, kurioje šeimos nariai nereiškia palaikymo vienas kitam, o karaliauja tik reikalavimai ir kritika. Mergaitė gali stengtis užsitarnauti savo tėvų meilę ir šilumą, bet jei jų negauna, ilgainiui vaikas pradeda galvoti, kad ji nėra gera, pakankama, tobula, neverta meilės. Mažas vaikas užauga, bet visą gyvenimą nepraranda vilties užsitarnauti meilę, tad viską stengiasi daryti tobulai, net savo vidinės harmonijos nebuvimo ir perdegimo kaina. Taip pat perfekcionizmas gali būti perduodamas sekančiai kartai, jei tėvai patys augo panašioje aplinkoje. Tokia norma, visai nepadedanti gyvenime, o kaip tik sunkinanti jį, gali būti traktuojama kaip vienintelė galima.
Moteriai gali būti sunku suprasti, kodėl ji jaučiasi blogai, nors viską stengiasi daryti tobulai. Kodėl jos nevertina ir nemyli, nors ji stengiasi gyventi be klaidų ir bando būti tobula savo versija. Terapijos metu tenka išnarplioti visą praeitų kartų atneštą naštą, suprasti ir įvardinti, kur yra primestos normos, o kur prasideda tikrosios svajonės ir geidžiami pasikeitimai. Tik tada, kai viduje atsiranda vietos naujiems patyrimams, moteris gali pajusti naujus pojūčius, leisti sau gyventi taip, kaip nori pati ir pagaliau tapti laiminga.
