Meilė – tai be galo svarbus ir stiprus jausmas, kuris vienu ar kitu momentu atsiranda visų žmonių gyvenime.
Dažniausiai, mes gimstame meilės burbule, kurį sukuria mums mūsų tėvai, vėliau, jeigu žmogus pats susilaukia vaikų, tai perduoda tą burbulą kitai kartai. Mes sutinkame gyvenimo partnerius, kuriuos įsimylime, taip pat sutinkame tuos, kurie myli mus, net jei ta meilė nėra abipusė. Kitokia meilė, bet vis tiek meilė, sieja mus su mūsų draugais ir artimaisiais. Be meilės jausmo žmogus gali jaustis vienišas, nelaimingas, nereikalingas. Natūralu, kad dauguma žmonių siekia meilės, ieško jos įvairiuose žmonėse, liūdi ir ilgisi, kai tenka gyventi be jos.
Meilės kalba gali būti labai įvairi, nebūtinai jos apraiškos būna išreiškiamos, priimtinos ir suprantamos visų vienodai. Žmonės dėl savo charakterio bruožų, skirtingos gyvenimiškos patirties, skirtingo temperamento ir auklėjimo gali mylėti ir rodyti savo meilę įvairiais būdais. Turbūt, kiekvienas galime prisiminti savo gyvenimo epizodą, kai meilė lyg ir buvo juntama tarp dviejų žmonių, bet dėl kažkokių priežasčių taip ir liko neįvardinta, nesuprasta ir neįgyvendinta. Vis tik sunku būtų rasti žmogų, kuris norėtų visą savo gyvenimą nugyventi be šio magiško jausmo širdyje. Net jei vieną ar kelis kartus gyvenime nenusiseka meilės reikalai, žmogus išlieka atviras jos paieškoms, net jei širdis buvo sudaužyta, o siela iškankinta. Gali prireikti daugiau laiko, šeimos palaikymo, naujų hobių ar išvaizdos pokyčių, bet, ilgainiui, ateina laikas, kai vėl žmogus nori jausti drugelių plazdėjimą pilve.
Deja, nors gali atrodyti paradoksalu, bet yra moterų, kurios galvoja, kad nėra vertos meilės. Taip, jos trokšta mylėti ir būti mylimos, jos nori jaustis saugiai ir užtikrintai savo partnerio glėbyje, nori būti vadinamos karalienėmis ir deivėmis, bet tuo pat metu jos atstumia visus, kas tik pasiryžta jų svajonių įgyvendinimui. Kodėl gi taip atsitinka?
Reikėtų atsukti atgal šių moterų gyvenimo juostą ir atsakymų ieškoti jų vaikystės patyrimuose. Kokioje šeimoje gyveno tokia mergaitė? Kokie buvo jos santykiai su tėvais? Kokį pavyzdį ji matė savo tęvų bendravime tarpusavyje? Ar mergaitė gimė jos tėvų laimės burbule, ar ji žino, kas yra meilė ir kokia ji gali būti?
Vaikystė yra kritiškai svarbus laikotarpis vaiko susiformavime, savęs pažinime ir supratime. Tai, kokį pavyzdį vaikas mato aplink save, formuoja visą jo tolimesnio gyvenimo eigą. Jeigu mergaitė augo šaltoje ir abejingoje šeimoje, jei nesijautė mylima, gerbiama ir laukta, jei tėvų santykiai buvo toksiški ir pilni pagiežos, jei nuo mažens ji matė nemylimos mamos ir nemylinčio tėvo pavyzdžius, tai jos viduje ir bus įrašyta šitokia skaudi, nemaloni, bauginanti norma, kad ji nėra verta meilės, kad santykiai turi skaudinti, kad vienatvė ir liūdesys yra geriausi gyvenimo palydovai. Joks partneris negalės prasibrauti pro šį šydą ir įrodyti, kad gyventi ir mylėti galima kitaip.
Terapijos metu saugioje aplinkoje moteris kartu su specialistės pagalba pagaliau gali atsekti ir į dienos šviesą ištraukti savo vaikystės patirtis ir traumas. Tik tada jos gali būti įvardintos ir suprastos, o tada ateina laikas naujiems pokyčiams ir patyrimams, naujų, moteriai priimtinų, normų įrašymui ir naujam, laimingam ir meilės kupinam gyvenimui.
