Kaip gimsta moters baimė būti paliktai – ir kaip ją išgydyti?
Moterys yra socialios būtybės, todėl natūralu, kad mes mėgstame būti tarp žmonių, turėti draugų, artimųjų žmonių, norime surasti savo gyvenimo partnerį, trokštame turėti darnią ir laimingą šeimą. Ryšiai tarp žmonių ir šilti tarpusavio santykiai leidžia mums jaustis reikalingomis, pilnavertėmis, mylimoms. Vaikystėje visi vaikai nori, kad tėvai juos mylėtų ir globotų, vėliau, išskridus iš šeimos lizdo, mes kuriame jau savo namus, ir juose irgi stengiamės įkurdinti meilę, globą ir šilumą. Deja, ne visada šis planas nusiseka iš pirmo karto, dauguma žmonių yra patyrę sudaužytos širdies ir išsiskyrimo jausmą, bet, dažniausiai, šie patyrimai tik užgrūdina žmogų, leidžia geriau suprasti save ir savo troškimus, ir nauji bandymai būna sėkmingi. Vis tik tikrai pasitaiko momentų, kai žmogui tenka būti vienam ilgesnį laiką, tol kol gyvenimas nesuveda su mylimu žmogumi. Vienos šį periodą išgyvena lengviau, užsiima hobiais, karjera, sportu ar savęs pažinimu. Kitos liūdi, kankinasi, vis klausia savęs, kodėl joms taip nesiseka, ar vienatvė ilgai bus jų gyvenimo palydovu. Būna ir tokių moterų, kurios gali sutikti gyventi ir kurti santykius su žmogumi, kuris nemyli ir nesirūpina bendra ateitimi, tik kad neliktų vienos, nes būti palikta yra jų didžiausia baimė. Kodėl gi taip atsitinka?
Pirmi ryšiai tarp žmonių vaiko gyvenime atsiranda tarp jo ir jo tėvų. Mūsų kultūroje yra priimta, kad, dažniausiai, mama yra tas asmuo, kuris būna su vaiku ir rūpinasi juo pirmais gyvenimo metais nepertraukiamai. Ji yra ta, kuri nešioja ant rankų, dainuoja lopšines, maudo ir maitina, slaugo ligos atveju ir lavina per įvairiausius žaidimus. Mama rodo vaikui, kad pasaulis yra didelis ir įdomus, bet namai yra saugi vieta, kur visada galima sugrįžti ir rasti palaikymą ir šilumą. Mergaitės tėvas, nors kasdien išeina į darbą ir praleidžia mažiau laiko su dukrele, bet irgi yra kritiškai svarbus asmuo vaiko augime. Jis yra pirmas vyras, kuris rodo santykių tarp skirtingų lyčių pavyzdį. Tai, kaip jis elgiasi su mergaitės mama, kaip jis globoja ir rūpinasi savo dukra, kloja pamatus mergaitės pasaulėžiūroje, rodo jai, koks galėtų būti jos būsimas partneris, kokių santykių ji norės gyvenime.
Jeigu tėvas myli savo dukrą, garbiną ją ir palaiko, pagarbiai ir šiltai bendrauja su jos mama, tai suaugusi moteris lygiuosis būtent į tokią normą. Ji ieškos mylinčio ir pagarbaus partnerio, kuris atlieptų jos poreikius, kuris leistų jai santykiuose jaustis užtikrintai ir oriai, mylėti ir būti mylimai. Jeigu žmogus negalės suteikti jai šių sąlygų, ji bus viena, jausis komfortiškai ir lauks savo svajonių princo.
Visai kita istorija gali nutikti, jeigu mergaitės tėvas nebuvo tinkamas pirmo vyro pavyzdys. Mergaitė, augusi šaltoje, nepagarbioje aplinkoje, kurioje karaliavo toksiški, galbūt smurtiniai santykiai, kurioje nebuvo vietos meilei ir šilumai, suaugusi manys, kad tai ir yra norma. Mažas vaikas visada sieks, kad tėvai jį mylėtų, tad nuo vaikystės bandys užsitarnauti meilę ir rūpestį. Ji norės įrodyti tėvui, kad yra verta jo dėmesio ir šilumos, net jei kaskart bus sakoma atvirkščiai, ji labai bijos, kad nėra verta ir gali būti palikta ir stengsis visais būdais išlaikyti šalia žmogų, kuris turėtų būti jos globėju ir sargu, nors ir nejaus jokio saugumo jausmo. Bet šis traumuojantis ir žalingas elgesys eis kartu su mergaite per visą jos gyvenimą, tad ji ieškos partnerių, kurie bus panašūs į jos tėvą, o tada užburtas ratas neleis jaustis laiminga, bet ir neduos ištrūkti iš tokių santykių, nes baimė ir būti paliktai ir vėl bus stipresnė už viską.
Terapijos metu saugioje ir palaikančioje aplinkoje iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą yra ištraukiami visi vaikystės patyrimai ir išgyvenimai, net jei jie yra primiršti, paslėpti ir užmaskuoti. Tik įvardijus vaikystės traumas ir atskirus kitų žmonių primestas normas moteris gali vėl pasijausti laisva, atrasti viduje vietos ir noro naujiems patyrimams ir išgyvenimams, savo kuriamam gyvenimui ir meilės ir laimės jausmams.
