Moters vertė be pastangų: ar įmanoma jaustis verta tiesiog būnant?
Turbūt nerasim nei vienos mergaitės, kuri nenori būti princese, nešioti gražias sukneles, šokti pokyliuose, puoštis kiekvieną dieną, o šalia būtinai turi būti svajonių princas, kuris sakytų komplimentus, lepintų ir tiesiog mylėtų. Suaugusių žmonių gyvenimas neretai nuleidžia mus nuo debesų, svajonės ir troškimai tampa praktiškesni, buitiškesni, bet tas pamatinis troškimas mylėti ir būti mylima visada išlieka moterų širdyse. Vienų moterų gyvenimas susiklosto taip, kad jos sutinka savo princą ir nugyvena su juo visą gyvenimą, jaučiasi tvirtai ir užtikrintai, nes žino, kad santykiai yra grįsti meile ir pagarba. Kitos gali nudegti vieną ar net kelis kartus prieš atrandant savo gyvenimo meilę, bet jos žino, ko nori, supranta, kad geriau būti vienai negu su nemylimu ir nemylinčiu žmogumi, tad kantriai laukia. Yra ir tokių moterų, kurios tikrai nori būti mylimos, bet gali sutikti kurti santykius su visiškai netinkančiu joms partneriu tik dėl to, kad bijo būti paliktos, bijo būti vienišos. Jos gali iš visų jėgų laikytis už šalto ir abejingo žmogaus ir nepaleisti jo, nes mano, kad čia ir yra geriausias jų šansas, kito tokio gali ir nebūti, nes jos vertos tik to, ką gavo. Tokių moterų gyvenimas tikrai nėra lengvas ir laimingas, nes, iš vienos pusės, jos tikrai supranta ir jaučia, kad nėra mylimos, garbinamos, vertinamos, bet, iš kitos pusės, visas šias emocijas jos nurašo savo menamiems trūkumams ir savo nesugebėjimui būti vertoms tos meilės ir pagarbos. Toks paradoksas pareikalauja daug energijos i jėgų, bet niekad neduoda apčiuopiamų rezultatų ir vidinės harmonijos jausmo. Kodėl gi taip atsitinka?
Vėl ir vėl mums reikia grįžti į mažos mergaitės vaikystę. Visos jos svajonės ir troškimai atsiranda būtent šiuo magišku periodu. Vaikystė – tai etapas, kai pasaulis dar atrodo didelis ir neaprėpiamas, vaiko vaizduotė dar nėra pažabota ir gali atrodyti, kad viskas, ko panorėsi, tikrai nutiks. Realaus gyvenimo negandos ir pavojai gali būti dar neatpažinti ir nesutikti, tad mergaitė auga savotiškame saugiame burbule, kurį sukuria jai jos tėvai. Jie yra tie pirmieji žmonės, kurie pažindina ją su realiu gyvenimu, mokina kaip saugiai elgtis, ko vengti, kaip siekti savo svajonių ir jaustis verta visų stebuklų. Bet šitas scenarijus yra galimas tik tada, kai vaikas gimsta darnioje ir mylinčioje šeimoje, kurioje karaliauja meilė, pagarba ir rūpestis. Jeigu tėvas myli vaiko motiną ir rodo tai kiekvieną dieną, tai mergaitė įsisąmonina tokį elgesį kaip normą, kuri lydi ją visą gyvenimą. Jeigu mama apgaubia dukrą rūpesčiu ir pagarba, tai ji perduoda žinią, kad mergaitė yra verta meilės ir pagarbos tik dėl to, kad jinai yra, to užtenka. Tokia moteris savo gyvenimo keliu eis su sveika aukšta savigarba, gebėjimu atpažinti sveikus harmoningus santykius ir būti juose.
Jeigu vaikas auga visai kitoje aplinkoje, kur nėra meilės, šilumos ir rūpesčio, tai tokią normą jis ir nešą visą gyvenimą ant savo pečių. Maža mergaitė, kuri visą vaikystę nori būti mylima, bet nejaučia ir negauna šių pamatinių emocijų iš savo tėvų, nuo vaikystės dės visas pastangas norėdama užsitarnauti nors kruopelytę meilės. Tokia moteris visą laiką nesijaus verta šilumos ir artumo, bet nesiliaus stengtis, tad ilgainiui ją lydės ne tik žema savigarba, bet ir begalinis nuovargis ir nusivylimas savimi ir partneriais.
Niekada nėra vėlu ateiti į terapiją ir suprasti, kodėl pastangos ir viltys neatitinka gaunamo rezultato. Tik terapijos metu įmanoma iš pasąmonės ištraukti visas išjaustas ir išgyventas vaikystės patirtis, suprasti, kur prasideda moters svajonės ir troškimai, o kur jau kišą koją kitų žmonių primestos normos ir įsitikinimai. Tada atsiranda vietos ir noro jausti ir kurti naujus pojūčius ir pagaliau pradėti gyventi savo, o ne kitų žmonių užprogramuotą gyvenimą ir jaustis laisva ir verta meilės ir laimės.
