Labai dažnai mergaitės vaikystėje girdi, kad jos turi svajoti apie būsimą gyvenimą, įsivaizduoti savo jaukius namus, savo būsimą partnerį, laimingą šeimą, įdomų darbą, bandyti vizualizuoti savo mintis ir siųsti visatai signalus, kad ši žinotų, kuria linkme padėti pasukti mergaitės gyvenimą, kad ji išaugtų ir taptų laiminga. Ir tikrai, turbūt nerasim nei vienos mergaitės, kuri vaikystėje nežaistų su lėlėmis ir žaisliniais namais, nebandytų piešti savo būsimų namų ir gyvenimo, nesvajotų apie pačius netikėčiausius hobius ir darbus.
Deja, bet suaugusios moterys neretai gali tik šildytis prisiminimais apie savo drąsias ir įdomias svajones, nes realybė būna žymiai skaudesnė ir blankesnė. Visos mes žinom pavyzdžius arba pačios galime atsidurti nelaimingų, nesuprastų ir neišgirstų moterų vietoje. Moterų, kurios iš visų jėgų stengiasi įgyvendinti savo svajones, bet vėl ir vėl atsiduria smurtiniuose santykiuose, lieka vienos su savo skauduliais, negali suprasti savo problemų šaknų ir nesugeba surasti sprendimo ir kelio laimės link. Tai kur gi slypi sėkmės raktas nuo laimingo gyvenimo durų?
Greičiausiai, banali tiesa, kurią yra sunku priimti, bet būtina kartoti sau vėl ir vėl yra ta, kad beveik visų problemų šaknų reikia ieškoti vaikystėje. Norint suprasti save ir savo poelgių ir jausmų motyvus reikėtų pradėti analizuoti savo gyvenimą nuo pat pradžių, nes pirmieji vaiko gyvenimo metai kloja pamatus visam likusiam gyvenimui. Tai, kokioje aplinkoje teko augti ir vystytis mergaitei, apsprendžia, kaip ji jausis suaugusiųjų pasaulyje ir galės jame sėkmingai gyventi ir kurti santykius. Neužtenka vien svajonių ir vaizduotės, mergaitė turi matyti savo tėvų pavyzdį, nes taip formuojasi jos pažiūros, charakteris, vertybinis stuburas ir atsparumas stresinėms situacijoms.
Mergaitės motina yra pirmoji moteris, kuri savo pavyzdžiu parodo moters galimą vietą pasaulyje. Jeigu vaikas mato laimingą, mylimą ir mylinčią savo mamą, kuri spinduliuoja šiluma, kuri besąlygiškai myli savo vaiką ir rodo jam savo jausmus, motyvuoja ir palaiko visose gyvenimiškose situacijose, tai tokią normą ir įsisąmonina dukra, į tokį variantą ir lygiuojasi ir su tokiu pavyzdžiu eina per gyvenimą. Jeigu motina yra šalta, atstumianti savo vaiką, užguita ir kenčianti, negalinti išspręsti savo problemų, tai jų šleifas visą gyvenimą lydės dukrą, neleisdamas sukurti stabilių santykių, pasijausti pilnaverte partnere ir jausti gyvenimo pilnatvę.
Mergaitės tėvas yra pirmasis vyras, į kurio elgesio modelį mergaitė orientuosis visą gyvenimą. Nuo jo priklausys, ar ji ieškos lygiaverčio, mylinčio, pagarbaus ir supratingo partnerio, kuris mokės suteikti sparnus, ar žmogaus, kuris vers užsitarnauti meilę, pastoviai rodys nepagarbą ir abejingumą, kuris nenorės suteikti šilumos ir komforto, primins, kad moteris yra niekam tikusi, neverta net laimės trupinių. Tokie užprogramuoti būsimi santykiai gali labai žeisti moterį, kirsti per jos savivertę, bet nesąmoningai ji vėl ir vėl trauks tokius vyrus, nes su jais jausis kaip vaikystėje.
Nuo tėvų labai priklauso kokia užaugs jų dukra. Deja, ne visi suaugusieji sugeba laiku išspęsti savo problemas ir neperduoti jų savo vaikams, o kartais jie net nesusimąsto, kad jų gyvenimo modelis yra ydingas. Gera žinia ta, kad suaugusi moteris, jaučianti, kad turi problemų, pati gali atvykti į terapiją ir gauti pagalbą. Terapijos metu yra analizuojama vaikystė, išgryninamos ankstesnių kartų ant pečių nešamos traumos ir patyrimai, įvardijamos kitų žmonių primestos normos, pagaliau vidus yra išlaisvinamas nuo nereikalingų patyrimų ir pojūčių, atlaisvinama vieta naujiems, pačios moters kuriamiems išgyvenimams ir normoms, tad prasideda naujas laimės, šilumos ir meilės kupino gyvenimo etapas.
