Kai mes šnekame apie atminties rūšis, kurias turi kiekvienas žmogus, tai skirstome jas į trumpalaikę, kuri atsakinga už įvykius, kurie mus supa kiekvieną dieną, ir ilgalaikę, kuri atsakinga už viso mūsų gyvenimo patyrimus ir nuotykius. Bet yra dar viena atminties rūšis, kuri yra be galo svarbi – tai yra kūno atmintis. Kūno atmintis, kartais dar vadinama automatizmu, tai atmintis, gyvenanti mūsų raumenyse, ji pasireiškia judesiais, kurie atsiranda tam tikrais momentais, nepriklausomai nuo mūsų noro, ir, dažniausiai, padeda atlikti paprastus buitiškus dalykus, tokius kaip važiavimas dviračiu ar riedučiais arba batų raištelių užrišimas.
Neretai šie judesiai yra išmokstami ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas dar nepamena savęs, tad žmogus visą gyvenimą gali nugyventi ir net nesusiprasti, kada ir kaip jis išmoko tam tikrų dalykų. Deja, bet ne visi automatizmai yra pozityvūs ir padedantys gyvenime, kartais, šie nevalingi judesiai gali gluminti moterį, nes jie pasireiškia tokiu laiku ir tokiose vietose, kurios signalizuoja, kad kažkada ji patyrė neigiamus, traumuojančius išgyvenimus. Ji gali nesuprasti jų kilmės ir neatsiminti įvykių, kurie lydėjo šių judesių atsiradimą, tik jausti diskomfortą jiems pasireiškiant.
Kiekviena moteris, ateinanti į terapiją, atneša savo gyvenimo istoriją, kuri beveik visada būna kupina skausmo, nerimo ir vidinio nepasitenkinimo savimi ir aplinkiniais. Moteris gali jausti, kad pavargo nuo savo gyvenimo scenarijaus, norėtų kažką keisti gyvenime, bet, dažniausiai, ji nežino, kur slypi jos problemų šaknys, nesupranta, nuo ko reikėtų pradėti ir kuria linkme eiti.
Visos moterys ir jų istorijos yra unikalios ir nepakartojamos, bet, vis tik, beveik visas vienija tai, kad problemų šaknų reikia ieškoti ankstyvoje vaikystėje. Neretai moterys neatsimena arba nenori atsiminti savo pirmųjų gyvenimo metų, nežino ir nesupranta, kaip šis periodas galėjo turėti įtakos visam tolimesniam gyvenimui ir pasirinkimams, ir šitoje vietoje kūno atmintis gali būti tas nebylus liudininkas, kuris aiškiai parodo, kad yra ieškoma teisingoje vietoje.
Įvairūs skausmai, spazmai, žandikaulio surakinimas tam tikrais momentais signalizuoja ne tik suaugusio žmogaus senstančio kūno problemas, bet ir mažo vaiko, kuris patyrė traumuojančius įvykius, pasekmes. Mažas vaikas, augdamas, turėtų matyti pozityvų ir įkvepiantį savo tėvų pavyzdį, jaustis mylimas, laukiamas, žinoti, kad bus palaikomas visais atvejais ir namuose turės stiprų užnugarį. Jeigu maža mergaitė auga šeimoje, kurioje nesijaučia saugi, pastoviai turi užsitarnauti meilę ir šilumą, jai yra sakoma, kad ji yra netinkama, bloga, niekam tikusi, jeigu ji mato tokią pat nelaimingą savo motiną, šaltą ir abejingą tėvą, toksinius tėvų santykius- tai visi šie traumuojantys išgyvenimai įsigeria vidun ir tampa norma.
Norma, į kurią ji orientuosis visą gyvenimą, kuri neleis džiaugtis gyvenimu, kurti pagarbių stabilių santykių, turėti aukštą savivertę ir jaustis gerai savo kūne. Kartais, kai ankstyvosios vaikystės patyrimai būna itin traumuojantys, protas gali pradėti juos blokuoti, tarsi pamiršti, bet, iš tikrųjų, jie niekur nedingsta, tik pasislepia kažkur giliai ir prasimuša į išorę automatizmais ir kūno reakcijomis.
Tik dirbant su kūnu tiesiogiai galima paleisti tai, kas nebetarnauja, bet vis dar laiko vietoje. Tik terapijos metu atsiranda galimybė tapti laisvai nuo savo traumų, savo praeities, primestų normų ir nereikalingų pasirinkimų. Tik supratus savo kūną galima išlaisvinti protą, žengti naujo gyvenimo link ir pagaliau būti laiminga.
