Šiuolaikinis pasaulis nuolatos diktuoja savo tempą ir sąlygas, moterų vaidmuo jame yra nusakomas gan įvairiapusiškai: moteris turėtų būti protinga, pasitempusi, įdomi, empatiška, rūpestinga mama, gera žmona, aistringa meilužė, kvalifikuota darbuotoja, nepamiršti savo šeimos arba partnerio poreikių, puoselėti gražų kūną ir tuo pačiu skaniai ir įvairiai gaminti, skaityti populiariąją psichologiją ir rasti laiko hobiams.
Moterys, pasirinkusios karjerą, o ne šeimą, yra smerkiamos, moterys, pasirinkusios auginti vaikus ir būti namuose, taip pat lieka nesuprastos. Visuomenė kelia antakį, kai moteris pasirenka gyventi viena arba be štampo pase, bet taip pat linkčioja galva kai išgirsta, kad moteris pasinėrė į šeimyninį gyvenimą ir iškrito iš aktyvaus socialinio gyvenimo.
Kas gi lieka? Dažniausiai, moterys pasiduoda spaudimui ir bando suderinti visus gyvenimo aspektus, net jei jie yra sunkiai suderinami tarpusavyje. Kol vienoms sekasi lengviau, jos suranda laiko, jėgų ir motyvacijos spėti viską, kitos jaučiasi pervargusios, nelaimingos ir nesupranta, kodėl gyvenimas yra toks sunkus ir negailestingas. Nedaugelis moterų sugeba atsispirti spaudimui ir gyventi tokį gyvenimą, kurio nori būtent jos, nepriklausomai nuo socialinių normų ir lūkesčių. Tai kas gi lemia tokius skirtingus variantus ir pasirinkimus? Kaip savyje rasti jėgų atsispirti spaudimui ir leisti sau gyventi taip, kaip nori pati? Kaip pasirinkti gyvenimo modelį ir jaustis komfortiškai?
Visų atsakymų į šiuos klausimus verta ieškoti moterų vaikystėje. Būtent šiuo periodu yra formuojamas mergaitės charakteris, vertybinis stuburas, įsitikinimai, dukra stebi savo tėvus, jų santykius ir jų vaidmenis pasaulyje. Nuo to, ką mato ir jaučia vaikas, priklauso tai, kaip klostysis mergaitės gyvenimas, kokią vietą ji pati užims, kokią naštą neš ant savo pečių, į kokią normą orientuosis ir ko sieks.
Dažniausiai, nelaimingų moterų vaikystė irgi nebuvo laiminga. Galimi skirtingi scenarijai, kodėl vaikas galėjo nesijausti mylimas, laukiamas ir saugus savo namuose. Kartais kalta būna mamos asmenybė, jei ji buvo šalta, abejinga savo vaikui, nesugebėjo sukurti mamos- dukros sveikų santykių, neperdavė šilumos, empatijos ir rūpesčio. Būna, kad mama pati irgi buvo nelaiminga ir nemylima, nesugebėjo išspręsti savo problemų ir perdavė jas toliau, o vaikas tai matė ir įsigėrė kaip normą. Kartais kalta būna tėvo asmenybė, jei tėvo nebuvo, arba jis buvo negailestingas savo dukrai, neparodė, kad ji yra princesė, verta meilės ir pagarbos. Smurtiniai, toksiški tėvų santykiai neigiamai veikia dukros charakterio formavimąsi, visą praeitų kartų skausmą jai teks nešti visą gyvenimą ant savo pečių, į tokius santykius, kaip į normą, ji orientuosis gyvenime, nors tai lems tik dar didesnio skausmo atsiradimą.
Apibendrinant, vaikystės traumos ir išgyvenimai palieka gilų įspaudą moters vidiniame pasaulyje ir formuoją jos asmenybę. Kai moteriai trūksta vidinio saugumo, atsakomybė tampa būdu kontroliuoti aplinką ir jaustis reikalinga. Ji užkrauna šią naštą ant savo pečiu ir stengiasi tapti geriausia, tobuliausia savo versija, tokia moterimi, kuri tikrai bus verta meilės, pagarbos ir šilumos. Ji stengiasi įtikti savo partneriui, aplinkiniams žmonėms, ir, kaip bebūtų keista, sau. Deja, bet vaikystės traumos lems tik vis didėjančio nuovargio ir nusivylimo atsiradimą.
Norint pradėti keistis, terapijos metu reikėtų pažiūrėti į akis savo praeities šešėliams, iš pasąmonės gelmių ištraukti visus skaudulius, vaikystės išgyvenimus ir traumas, atsikratyti jų ir užleisti vietą naujiems patyrimams ir pojūčiams. Tik taip moteris gali pradėti gyventi savo svajonių gyvenimą, pasijausti laiminga ir mylima ir tapti tokia savo versija, kokia pati nori būti.
