Turbūt visi vaikai vaikystėje daug svajoja: kažkas nori naujų žaislų, kažkas naujų rūbų, vieni trokšta susirasti naujų draugų, kiti prašo laimingos šeimos ir mažiau barnių, mergaitės svajoja apie laimingą ir kupiną meilės ateitį, berniukai įsivaizduoja savo be galo įdomų ir svarbų darbą ( o kartais ir atvirkščiai).
Mus nuo vaikystės auklėja, kad vaikai turi svajoti drąsiai, nebijoti savo lakios vaizduotės, bandyti įsivaizduoti savo būsimą gyvenimą, ir tada Visata išgirs šiuos troškimus ir padės jau suaugusiam žmogui juos realizuoti. Kartais atrodo, kad šis gražus posakis gali būti tik pasaka, sukurta motyvacijai ir ryžtui, nes svajoja visi vaikai, o laimingai ir pilnavertiškai gyvena toli gražu ne visi suaugę.
Tikrai ne visos moterys gali pasigirti stabiliais ir laimingais santykiais, palaikančiais ir dėmesingais vyrais, įdomiu ir gerai apmokamu darbu ir jas tenkinančiu gyvenimu. Kodėl gi taip atsitinka? Ko trūksta iki svajonių išsipildymo ir kaip surasti tą stebuklingą ingredientą, kuris leistų įgyvendinti visus, net pačius drąsiausius ir netikėčiausius troškimus?
Realus gyvenimas pastoviai primena, kad vien svajonių tikrai neužtenka. Taip pat ne mažiau svarbi yra vidinė moters būsena, kurioje ji šiuo metu gyvena. Visata, aplinkiniai žmonės, partneriai – visi reaguoja ir jaučia būtent ją. Jeigu moteris tik svajoja apie laimę ir meilę, bet pati viduje jaučia nerimą, baimę, susikaustymą, ją slegia praeities traumos ir išgyvenimai, ji bijo artumo ir nežino kaip vystyti stabilius santykius, tai nei vienas troškimas nesugebės nusverti šios būklės. Ji suksis uždarame rate, vėl ir vėl bandys kurti santykius su netinkamais vyrais, bus skriaudžiama ir nemylima, pastoviai jausis vieniša ir nesuprasta, o svajonės taip ir liks svajonėmis. Tai ką gi daryti?
Atsakymas yra be galo paprastas, bet tuo pačiu ir labai sunkus: įsiklausyti į savo vidinę būseną ir pradėti ją koreguoti. Reikia suprasti, kad vidinė būsena visada bus stipresnė už žodžius ir poelgius, kuriuos mes bandome transliuoti, tad kol nepasikeis ji, gyvenimo pasikeitimo irgi nereikėtų laukti.
Dažnai moterys, ateinančios į terapija, nuoširdžiai negali atsakyti sau į klausimą, kokia gi jų vidinė būsena yra iš tikrųjų. Jos metų metais nuo savęs slepia vaikystėje išgyventus skaudulius, į pasąmonės pakraščius nustumia neigiamus išgyvenimus ir traumas, tarsi pamiršta visą užgyventą bagažą, nejaučia priekaištų tėvams dėl savo vaikystės. Kartais, apie jų vidinę būseną gali sufleruoti jų kūno atmintis – per raumenų skausmus, surakinimus, spazmus. Tačiau pačiai moteriai yra nepaprastai sunku suprasti savo kūno siunčiamus signalus, tad šioje vietoje ir prasideda pagalba ir darbas.
Mergaitės santykiai su motina ir su tėvu ir jų tarpusavis ryšis, savęs suvokimas per ryšį su savo tėvais – visos šios ankstyvos vaikystės patirtys formuoja mergaitės asmenybę, jos charakterį ir įsitikinimus, kuria vientisą paveikslą. Jeigu mergaitės vaikystė buvo saugi, rami, kupina meilės ir prieraišumo, tas paveikslas bus pilnas ir ryškus, sustiprinantis vidines vibracijas ir tikrai siunčiantis Visatai reikalingus impulsus. Bet jei vaikas vaikystėje patyrė kitokius, traumuojančius išgyvenimus, tai moters būsenos paveikslui truks spalvų ir tekstūrų, ir jokie norai ir troškimai negalės jų kompensuoti.
Terapija yra saugi vieta, kurioje įmanoma suprasti save ir pamatyti, kokia gi yra ta vidinė būsena, kodėl ji yra tokia ir pradėti pokyčius, kurie leis išsivaduoti iš vaikystės traumų, išsivalyti nuo skaudulių ir pagaliau tapti laisva, laiminga ir gyvenimu patenkinta moterimi.
