Žmonės yra socialinės būtybės, mums visiems yra reikalingas bendravimas, palaikymas, tiesiog buvimas kitų žmonių apsuptyje. Retas kuris gali ilgai būti vienas ir jaustis komfortiškai, dažniausiai, artimo žmogaus ir artimos sielos paieška yra įrašyta į mūsų pasąmonę, tad žmogus visą savo gyvenimą ieško to saugaus ir taip trokštamo ryšio.
Turbūt mes nerastumėm nei vieno žmogaus, kuris nėra nukentėjęs nuo netinkamo partnerio suradimo. Vienais atvejais yra kaltas skubėjimas, kai mes vos ne sąmoningai ignoruojame užsidegančias raudonas lemputes ir tiesiog norime matyti žmogų tokį, koks jis yra mums reikalingas.
Kitais atvejais gali būti kalta patirties stoka ir rožiniai akiniai, kurie neleidžia pamatyti tikrą vaizdą ir įvertinti visas pasekmes. Bet kokiu atveju, mes visada orientuojamės į mūsų vidinę normą, kuri toli gražu ne visada būna tokia, kokia turėtų būti, norint puoselėti sveikus ir ilgalaikius santykius. Kas gi ta norma yra ir kodėl vienos moterys gali visą gyvenimą nugyventi kaip pasakoje, ilgai ir laimingai, eiti kartu su savo gyvenimo princu, o kitos vėl ir vėl lieka vienos, draskomos širdies skausmo ir nevilties?
Mūsų gyvenimo kelias prasideda vaikystėje, šis etapas yra kritiškai svarbus charakterio formavimuisi, vertybinio stuburo augimui ir pasaulėžiūros plėtimuisi. Būtent pirmaisiais gyvenimo metais yra klojami viso būsimo gyvenimo pamatai, tad nuo to, kokie jie bus, priklauso visas tolimesnis moters gyvenimas. Mergaitei yra labai svarbu augti pilnoje darnioje šeimoje, kurioje visi šeimos nariai jaučiasi vertinami, mylimi ir reikalingi vieni kitiems. Tik tokiu atveju įmanoma užtikrinti, kad vaikas nuo mažens matys sveikus santykius, tėvų ryšį, mamos ir tėčio vaidmenis šeimoje ir aplinkoje, supras juos kaip normą, į kurią galės orientuotis visą savo gyvenimą.
Jeigu mergaitė auga kitokioje šeimoje, tai jos vaikystė irgi būna kitokia. Galimi skirtingi scenarijai, kas šeimoje gali būti kitaip, bet visi jie palieka savo žymas ir randus. Dukrai yra labai svarbu matyti savo mamos vaidmenį, stebėti jos santykius su savo vyru, mergaitės tėvu, jausti, kad ji pati yra mamai be galo svarbi ir reikalinga, kad ją myli besąlygiškai ir nuoširdžiai.
Šalta ir abejinga mama, nerandanti savo vaikui laiko, šilumos ir švelnių žodžių, sėja dukros sieloje žinią, kad ji yra nereikalinga, nepakankama, nekokia. Užguita ir skriaudžiama motina, kuri kenčia smurtiniuose santykiuose, tai atleidžia savo skriaudikui, tai vėl gyvena kartu, savo pavyzdžiu rodo dukrai, kad būtent taip atrodo meilė ir šeima.
Motina, kuri turi savo neišspręstų problemų ir traumų, tiesiog perduoda jas visas savo dukteriai ir šiai tenka jas neštis visą gyvenimą ant savo pečių. Tėvo vaidmuo yra irgi be galo svarbus mergaitės charakterio susiformavimui. Jis yra pirmasis suaugęs vyras, kuris turėtų rodyti pavyzdį, kaip vyras elgiasi su savo moterim.
Jeigu tėvas nerodo nei žmonai, nei dukteriai savo meilės, globos, rūpesčio, tai mergaitė ir nežinos, kad tai turėtų būti savaime suprantamas, o ne užsitarnaujamas dalykas. Jei dukra iš tėvo pastoviai girdi pašaipias replikas ir užgauliojimus, tai ji ir manys, kad taip gali ir turi elgtis vyrai. Jeigu tėvo tarsi nėra namie dėl jo paties neišspręstų problemų, tai toks vyro vaidmuo ir susiformuoja jos pasąmonėje kaip vienintelis teisingas. Tokiu atveju būtų naivu tikėtis, kad suaugusi moteris pajėgs susirasti kitokį partnerį ir kurti sveikus ir ilgalaikius santykius.
Vaikystės išgyvenimai ir patyrimai formuoja moters gyvenimą, bet vis tik terapijos metu įmanoma ištraukti juos iš pasąmonės gelmių, įvardinti, suprasti ir išsivaduoti iš jų pančių. Tik tada atsiranda vietos naujiems pojūčiams ir potyriams ir moteris pagaliau gali pradėti gyventi laimingą, laisvą ir kupiną meilės sau ir kitiems gyvenimą.
