Idealiame pasaulyje vaiko atėjimas į šį pasaulį būna labai laukiamas ir geidžiamas dalykas jo laukiantiems tėvams. Mama, dažniausiai, įsivaizduoja kaip mylės, globos ir lepins savo atžalą, tėtis mąsto, kokias vertybes reikės skiepyti ir kaip saugoti nuo visų pasaulio negandų. Tėvai pradeda šnekėtis su savo dar negimusiu kūdikiu, renka jam rūbelius, baldus ir žaislus.
Visas gyvenimas laukimo metu nusidažo gražiausiomis pastelinėmis spalvomis, visos problemos nueina į antrą planą, o vaiko gimimas tampa dviejų žmonių meilės kulminacija. Vėliau meilės burbulas tik plečiasi ir auga, tėvai rūpinasi ir globoja savo vaiką, rodo jam pasaulį ir jo galimybes, saugo nuo blogybių ir bando suteikti sparnus, leisiančius pakilti aukštai ir gyventi laimingai ir įdomiai.
Deja, bet šis idealus paveikslas ne visada tampa realybe. Mūsų pasaulyje vis dar pasitaiko nemažai atvejų, kai kūdikio laukimas ir gimimas netampa didžiausia gyvenimo švente jo tėvams. Kartais būna kaltos pačių žmonių neišspręstos problemos, ankstesnių kartų traumos, kurias tėvai neša ant savo pečių ir negali su jomis susitvarkyti, kartais kalti būna santykiai, kai du suaugę žmonės nesutaria ir negirdi vienas kito, tad vietos ir laiko naujam šeimos nariui tiesiog nelieka.
Motina yra labai svarbi figūra vaiko pirmaisiais gyvenimo metais. Ji yra tas asmuo, kuris būna su vaiku daugiausiai, geriausiai supranta jo poreikius ir gali juos atliepti. Mama apgaubia savo vaiką šiluma ir meile, parodo, kad jis yra vertas visų pačių gražiausių ir švelniausių žodžių, kad jis yra vertas besąlygiškos meilės ir rūpesčio. Mergaitei mama savo pavyzdžiu parodo moters vietą šeimoje ir pasaulyje, suteikia sparnus svajoti drąsiai ir žinoti savo vertę.
Tėvas yra pirmasis vyras, kuris gali parodyti dukrai kaip vyras gali mylėti savo moterį. Tai, kaip jis rūpinasi savo vaiko motina, kokius kuria santykius su ja, programuoja būsimą savo dukros santykių scenarijų. Būtent į tėvo figūrą bus panašūs jos būsimi gyvenimo partneriai, nes būtent tokia norma išliks jos pasąmonėje ir lydės visą gyvenimą.
Deja, bet jei dukra auga visai kitokioje šeimoje, kuri yra labai toli nuo aprašytos, tai jos vaikystė yra nuspalvinta visiškai kitokiomis spalvomis. Šeima, kurioje vaikas nesijaučia mylimas, laukiamas ir reikalingas, šią naštą jaus ir ant savo pečių neš visą likusį gyvenimą. Jeigu motina nesuteikė pakankamai meilės ir šilumos ,tai dukra visą gyvenimą galvos, kad tiesiog nebuvo jų verta. Tėvas, kuris neparodė savo dukrelei, kad ji yra viso pasaulio karalienė taip ir nesijaus toliau, ir manys, kad taip turėtų jaustis ji ir ją supantys vyrai, tad sveiki ir ilgalaikiai santykiai taps nepasiekiamu dalyku. Tokia moteris per gyvenimą eis su žema saviverte, nepasitikėjimu savo jėgomis, savo kūno nepriėmimu, nepavykusių santykių bagažu ir vis augančiu sielos skausmu. Tokia moteris gali nesuprasti, iš kur kyla jos vidinės baimės ir nusistatymai, ji gali nuoširdžiai svajoti apie laimingą ir darnią šeimą, karjeros viršūnes, savęs priėmimą, bet vaikystės patyrimai neleis jai pasiekti savo svajonių, o temps žemyn. Kartais vaikystės traumos būna paslėptos taip giliai, kad apie jas gali priminti tik kūno siunčiami signalai, tokie kaip galvos skausmai, nugaros surakinimai dėl įtampos, įvairūs spazmai.
Net neturėjusios laimingos vaikystės moterys vis tiek trokšta būti išgirstos, suprastos ir mylimos, tad terapijos metu įmanoma suprasti save ir savo kūno siunčiamus signalus, įvardinti ir paleisti skausmą suteikiančius pojūčius ir ankstesnių kartų naštą, atlaisvinti vietą naujiems patyrimams ir pradėti gyventi savo svajonių gyvenimą, kupina meilės sau, laimės ir pasitikėjimo savimi.
