Turbūt nėra nei vienos moters, kuri nebūtų savo gyvenime patyrusi išsiskyrimo su mylimu žmogumi jausmą. Santykių pabaiga retai būna laiminga ir džiugi, dažniau ji kartu atneša liūdesio, kaltės, vienatvės etapus.
Apmastymai ir savęs arba jau buvusio partnerio kaltinimai gali būti trumpi arba užimti ilgą laiką, bet ilgainiui ateina ramybė, protas ir siela išsivaduoja iš neigiamų minčių pinklių ir moteris vėl tampa atvira svajonių princo paieškoms.
Drugelių plazdėjimas pilve, galvos svaigimas nuo neapsakomos meilės, euforija ir ateities planų kūrimas – požymiai, signalizuojantys, kad moteris vėl jaučiasi laiminga ir mylima naujuose santykiuose. Be abejo, naujų santykių žlugimas būna dar skausmingesnis ir sunkesnis nei ankstesnių, moteris nebesupranta, ką darė netinkamai, kodėl vėl iširo jos svajonių gyvenimas.
Kuo greičiau sukasi šitas nevykusių santykių užburtas ratas, tuo moteris jaučiasi vis blogiau: nesuprasta, nemylima, negerbiama, įskaudinta ir atstumta. Auga jos nepasitikėjimas savimi, kaltės ir nepilnavertiškumo jausmas, ji pradeda įtariai žiūrėti į pačios meilės ir laimės viziją, gali pradėti manyti, kad nėra sukurta tam, kad taptų laiminga.
Situacijų gyvenime būna įvairių, santykiai baigiasi dėl dviejų žmonių kaltės arba neišspręstų problemų, bet jeigu moters gyvenime atsiranda visa virtinė buvusių parnerių, o ji pati negali išsiaiškinti, kur slypi jos bendravimo problemos, verta atsigręžti į vaikystę ir paieškoti atsakymų joje.
Kaip mes žinome, būtent vaikystė yra itin reikšmingas žmogaus gyvenimo etapas, kuomet formuojamas mergaitės charakteris, ji susipažįsta su moters ir vyro tarpusavio bendravimo modeliu, per savo tėvų pavyzdį pamato, kokie būna skirtingi moters ir vyro vaidmenys ją supančiame pasaulyje, mokinasi meilės kalbos, šeimoje įsigeria vertybes ir pažiūras. Nuo to, kokie buvo pirmieji jos gyvenimo metai priklausys, kaip klostysis visas tolimesnis moters gyvenimas.
Jeigu tėvai nori, kad jų dukra išaugtų ir taptų sėkminga savimi pasitikinčia moterimi, jie turėtų suteikti jai tam tikras sąlygas vaikystėje. Mergaitė turi matyti, kad jos mama yra mylima ir laiminga savo šeimoje, mokanti pati dalintis šiluma, suteikianti savo dukrai stabilų emocinį pagrindą, parodanti, kokia turi būti moters vieta šiame pasaulyje.
Tėvas mergaitei yra pirmas vyras, kuris parodo kaip vyrai turėti elgtis su moterimi, gerbti jas ir rūpintis jomis. Vaikas turi žinoti, kad yra mylimas ir palaikomas savo artimųjų, kad net didžiausia kritika bus išsakyta švelniai, su pagarba ir palaikymu. Tik tokioje šeimoje išaugusi moteris į savo pasąmonę įrašys sveiką „normą“, kuri gyvenime leis jai jaustis komfortiškai, sukurti ir išlaikyti sveikus, abipusiai pagarbius santykius, nebijoti karjeros iššūkių ir per gyvenimą eiti su sveika savigarba.
Jeigu mergaitė vaikystėje matė nelaimingą, kenčiančią savo motiną, šaltą abejingą tėvą, o gal, atvirkščiai, mama buvo be galo valdinga, nemokanti parodyti savo meilės, o tėvo tarsi nebuvo namie, jeigu vaikas nesijautė mylimas ir gerbiamas, nebuvo motyvuojamas, stebėjo savo tėvų smurtinius arba toksinius santykius, tai visa tai ir bus įrašyta į mergaitės pasąmonę kaip „norma“. Į ją mergaitė ir orientuosis išaugus, tad ir pati bus nelaiminga, ieškos netinkamų partnerių, kurs eilinius skaudinančius ir netinkamus santykius. Pati nesuprasdama, ką daro ne taip, ji suksis šiame uždarame rate, nors nei jėgų, nei motyvacijos, nei gyvenimo džiaugsmo seniai nebejaus.
Terapijos metu yra gilinamasi į moters praeitį, išgryninama jos kūno ir vidaus suprantama norma ir dirbama su ja. Tik tokiu būdu galima išsivaduoti iš praeities šešėlių, atsikratyti svetimų žmonių primestų normų, pradėti mylėti save ir pagaliau tapti laiminga.
