Nors teoriškai ir mergaitės ir berniukai turėtų gauti vienodą kiekį meilės, pagarbos ir šilumos vaikystės periodu, išklausyti vienodus pamokymus, pabarimus ir padrąsinimus, bet mūsų kultūroje vis dar yra įprasta auginti vaikus skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Berniukai mokinami būti tikrais vyrais, nebijoti iššūkių, neverkti dėl menkniekių ir augti tikrais kovotojais, kurie gyvenime galės paimti viską, ko tik panorės.
Mergaitės yra auginamos kiek kitaip, joms yra skiepijami būsimų žmonų ir mamų pradmenys, jose yra kultivuojamas švelnumas, atlaidumas, nevengiama akcentuoti, kad karjeros aukštumos nėra būtinos, užsimenama apie vyrų pasaulį ir jo taisykles. Nenuostabu, kad nuo pat pradžių matydami tokius skirtingus pavyzdžius ir auklėjimą, berniukai ir mergaitės auga skirtingai prisitaikę prie gyvenimo ir jo vingių. Veržlios, aktyvios, siekiančios karjeros aukštumų moterys iki šiol kelia nuostabą visuomenės akyse. O jeigu moteris pasirenka derinti karjerą su motinyste, turėti savo mėgstamą hobį, atrodyti kaip ji nori ir gyventi kaip nori būtent ji, tai gali sukelti net šiokį tokį pasipiktinimą ir nepritarimą, ji bus vertinama kaip maištininkė ir nenuorama, nepaklūstanti ilgai nusistovėjusiems standartams. Tik nedidelė dalis žmonių norėtų paklausti ir sužinoti, kodėl moteris gali pasirinkti tokį kelią. O gi atsakymai išties būna skirtingi ir įdomūs.
Galima nuoširdžiai pasidžiaugti tomis merginomis, kurios buvo auginamos laisvai, nepriklausomai nuo stereotipų ir prietarų, kurių tėvai sugebėjo palaikyti, pamotyvuoti ir padrąsinti savo dukras, kad jos būtų stiprios, savimi pasitikinančios ir laisvos. Deja, bet dalis tokių stiprių viską spėjančių moterų galėjo tapti jomis dėl visiškai kitokių aplinkybių. Šitoje vietoje mes vėl turėtumėm grįžti į mergaitės vaikystę ir suprasti, kaip jos tėvai daro įtaką visam jos tolimesniam gyvenimui.
Vaiko tėvai yra pirmieji suaugę žmonės, kurie rodo savo atžalai skirtingus pavyzdžius: motinos – vaiko santykių, tėvo – vaiko santykių, žmonos ir vyro santykių, moters ir vyro vaidmenų, šeimos modelio ir daugelį kitų. Visus patirtus išgyvenimus, įvykius ir net traumas mergaitė įsisąmonina kaip normą, kuri lydi ją visą tolimesnį gyvenimą.
Tėvas yra labai svarbus asmuo, klojantis pasitikėjimo savimi pamatus, pirmasis vyras, kuris turi mergaitei parodyti, kad ji yra verta meilės, parodyti pavyzdį, kaip vyras turėtų elgtis su mylima moterimi (mergaitės mama) ir suteikti pavyzdį, kokio partnerio vertėtų mergaitei ieškoti vėliau pačiai.
Jeigu mergaitės tėtis nenaudojo meilės žodžių, nesakė, kokia jo dukra mylima, tobula, gera, graži, tai suaugusi moteris nesąmoningai sieks pripažinimo, kad išgirstų šios žodžius iš aplinkinių. Ji stengsis užsitarnauti meilę, būti verta jos, darys viską ir dar daugiau, kad gautų bent trupinėlį šilumos ir pagarbos. Tokios moterys nesijaučia laimingos ir pakankamos meilei, jos nesijaučia gražios, tad dažnai turi problemų su svorio pokyčiais, iškreiptus santykius su maistu. Jos negali surasti mylimo ir mylinčio partnerio, nes nematė tokio pavyzdžio, tad vėl ir vėl atsiduria jas netenkinančiuose santykiuose, nemoka priimti sveikos kritikos, bijo artumo, stengiasi viską kontroliuoti, visur spėti, būti tobula savo versija.
Tokių moterų aktyvumas, lyderystė ir veržlumas neretai eina kartu su didžiuliu nepasitenkinimu savimi, baimėmis, nerimu ir begaliniu nuovargiu. Tik profesionalios terapijos dėka įmanoma atsikratyti vaikystės traumų padarinių, nusimesti kitų žmonių primestų normų nuo savo pečių ir pagaliau pasijusti laisva. Tik tokiu atveju įmanoma pradėti gyventi laimingą gyvenimą pagal savo taisykles ir sužinoti, kas yra meilė, šiluma ir pagarba ir suprasti, kad esi to verta.
