Kiekviena moteris nuo pat vaikystės svajoja apie laimingus ir sveikus santykius, partnerį, kuris mylės ją, gerbs ir nešios ant rankų, namus, kurie bus tarsi tvirta užuovėja nuo visų negandų, įdomų ir įkvepiantį darbą, kuris bus ne tik gerai apmokamas, bet ir leis jaustis reikalinga ir įdomi pasauliui. Kol vienos moterys sugeba įgyvendinti bent dalį svajonių, drąsiai ir užtikrintai ieško savo vietos po saule, nebijo suklysti ir išbūti viena, kitos vėl ir vėl lieka įskaudintos, nesuprastos, vienišos ir nelaimingos. Kodėl gi taip atsitinka ir nuo ko priklauso sėkmė? Ar tik sėkmės reikia, o gal reikia kitų, kažkokių stebuklingų laimės ingredientų?
Visas moters gyvenimas priklauso nuo to, kokia buvo jos vaikystė. Būtent vaikystės periodu pradedamos formuoti vertybės ir pažiūros, įsisąmoninamos lyčių rolės ir bendravimo modeliai. Pirmieji ir pagrindiniai du žmonės, nuo kurių priklauso mergaitės ateitis, yra jos tėvai. Kiekvieno iš tėvų vaidmuo yra lygiagrečiai svarbus mergaitės charakterio formavime, kiekvienas jų kloja pamatus savęs supratime ir bendravime su būsimais partneriais. Deja, bet šiuolaikiniame pasaulyje nepilnos arba nelaimingos šeimos yra gana paplitęs reiškinys, tad ir mergaičių, kurių vaikystė yra paženklinta įvairių neigiamų patirčių arba negandų yra be galo daug.
Paimkime pavyzdį, kuris mūsų šalyje, kaip bebūtų gaila, nesukelia nuostabos, o tik gilų liūdesį: smurtas artimoje aplinkoje. Tikrai kiekvienas galėtume įvardinti nors vieną girdėtą atvejį, kai vyras smurtauja prieš žmoną. Vaikai tokiu atveju lieka kažkur paraštėse, jie nėra dėmesio centre, jų emocijos ir išgyvenimai nėra detaliai nagrinėjami ir aptariami. O gi tai išties yra sukrečianti vaikystės situacija, kuri vaikų širdyse palieka gilius randus. Dar didesni klausimai kyla vaikams, kai mama atleidžia savo vyrui ir gyvenimas tęsiasi toliau po vienu stogu. Maža mergaitė, kuri ką tik gailėjo mamos, norėjo ją išgelbėti, bijojo ir nekentė savo tėvo, svajojo jam atkeršyti už skriaudą, išgyveno visą spektrą neigiamų emocijų, mato tėvus vėl kartu, verčiama vėl vaidinti laimingą dukrą.
Tokiu atveju jos viduje kyla ne tik baimė ir gailestis mamos atžvilgiu, bet ir nesupratimas, kaip galima atleisti savo skriaudikui, pasibjaurėjimas ir panieka, tėvo rolė ir autoritetas irgi yra visiškai sujaukti. Mergaitė nebesupranta, kodėl meilė ir kančia turi eiti kartu, kodėl šeimoje turi būti aukos ir skriaudiko vaidmenys, kaip atleisti ir mylėti žmones, kurie vieną dieną skriaudžia vieni kitus, o kitą dieną vėl draugiškai valgo pusryčius.
Deja, bet tokia norma bus įrašyta į jos vidų, tad toks orientyras ir lydės jau suaugusią moterį visą jos gyvenimą, juo ji vadovausis kai ieškos sau gyvenimo partnerio, į jį orientuosis santykiuose, tad, galima nesunkiai nuspėti, kad laimės ir meilės paieškos kelias bus ypatingai vingiuotas.
Moteris, sunkiai prisileidžianti žmones, bijanti artumo, besilaikanti už netinkamo partnerio, kenčianti santykiuose, bet nenorinti būti viena, gelbėjanti visus ir visada, nors pati nesijaučia verta meilės – visi šitie bruožai gali liudyti apie patirtas mergaitės vaikystės traumas, nors pati moteris gali net nesusimąstyti, iš kur kyla jos problemos.
Profesionalios terapijos metu pagaliau yra aptinkamos ir įvardijamos kitų žmonių primestos normos, patirtos traumos ir vaikystės išgyvenimai. Tik po šio etapo galima pradėti kvėpuoti pilna krūtine, viduje pagaliau atsiranda vietos naujiems pojūčiams ir naujoms normoms, o moteris gali tapti laisva, laiminga, mylinti ir mylima.
