Kiekviena moteris dažniausiai džiaugiasi išgirdus nuoširdų komplimentą, ar jis būtų skirtas jos išvaizdai, ar sugebėjimams ir talentams, ar tiesiog būtų laiku ir vietoje tartas malonus žodis. Kartais tinkama frazė gali praskaidrinti visą dieną, suteikti ūpo ir padėti išskleisti sparnus ir ženkliai pakelti savivertę. Taip pat ir atvirkščiai, ne laiku ir netinkamoje vietoje išgirsta frazė gali ne tik nuliūdinti, bet ir sugadinti visą dieną, o kartais turėti ir ilgalaikių pasekmių. Mes, moterys, tikrai mėgstam, kai aplinkiniai nuoširdžiai, be vulgarumo ar noro pašiepti, pastebi ir įvertina mūsų pastangas, gebėjimus ir išvaizdą. Vidinė stiprybė ir vertė yra labai svarbios savybės, bet neretai aplinkinių žmonių pastebėjimai tikrai padeda pasijausti tvirčiau, o nuoširdi šypsena suteikia daugiau jėgų.
Deja, bet ne visos moterys moka priimti ir įvertinti joms sakomus šiltus žodžius. Aplinkiniai gali liaupsinti išvaizdą, girti pasiekimus ir tikrai vertinti sugebėjimus, bet moteris gali nesuprasti, ar visi šie žodžiai tikrai skirti jai, ar jie nuoširdūs, ar nėra paslėptų piktų kėslų. Moters vidinis balsas šaukte šaukia, kad ji nėra verta visų pagyrimų, kad kiti žmonės tikrai negali joje matyti tiek gerų dalykų, kad ji tikrai kažkur prisidirbs, tad net nereikia pradėti didžiuotis ir manyti, kad laimė gali trukti ilgai. Kodėl gi vienos moterys leidžia sau būti mylimos ir įvertintos, o kitos negali patikėti, kad jos gali tokios būti?
Vėl ir vėl mums tenka atsigręžti į vaikystės periodą. Būtent pirmaisiais gyvenimo metais maža mergaitė įsisąmonina būsimo gyvenimo paveikslą ir galimą jo scenarijų. Nuo mamos ir tėčio – dviejų artimiausių suaugusių žmonių – priklauso, ką ji įsigers ir su kokiu bagažu eis per gyvenimą. Jeigu maža dukrelė vaikystėje yra apsupta meile ir šiluma, jeigu ji mato švytinčius savo tėvų akis, girdi padrąsinančius žodžius, jeigu net kritika yra išsakoma pagarbiai ir konstruktyviai, tai suaugusi moteris tikrai turės sveiką aukštą savivertę, ji norės ir vertins, jei aplinkiniai žmonės vertins ją ir jos sugebėjimus, išvaizdą ir pastangas.
Visai kitaip jaučiasi moteris, kuri išaugo disfunkcinėje šeimoje. Jeigu mažam vaikui buvo gailėta šiltų ir palaikančių žodžių, jeigu dukra nuo mažens jautė, kad nėra mylima, gerbiama ir skatinama siekti gyvenimo viršūnių, tai suaugusi moteris tiesiog nemokės priimti komplimentų, jos savivertė bus žema ir nerezonuos su aplinkinių žmonių išsakomomis pagyromis. Jos galvoje gali aidėti tėvų balsai, kurie primins, kad ji yra niekam tikusi, pastoviai trukdanti, nieko gero nežadanti, neverta meilės. Deja, bet moteris vėl ir vėl trauks tokius žmones aplink, kurie skambės taip pat, kaip ir jos vidinis balsas, tad bus pasmerkta atsidurti netinkamuose santykiuose, jaustis nevertinama ir nesuprasta. Ji bijos rūpestingų partnerių, vengs komplimentus sakančių žmonių, nes jos viduje ši situacija reikš nepažįstamą, svetimą aplinką. Tokia moteris gali iki galo nesuprasti, kodėl ji netiki savo jėgomis, kodėl nepriima komplimentų, bet vaikystės našta tiesiog slėgs pečius.
Terapijos metu tenka nueiti netrumpą kelią iki pasąmonės gelmių, kad vaikystės patyrimai, išgyvenimai ir traumos išvystų dienos šviesą, būtų įvardintos ir suprastos, kad būtų išgryninta kitų žmonių užmesta našta ir iš ankstesnių kartų nešamas skausmas. Tik tada atsiranda vietos naujiems, švariems patyrimams, pojūčiams ir savo laimės paieškoms. Tik taip moteris gali pradėti kurti savo, o ne kitų žmonių primestą gyvenimo, meilės ir sėkmės istoriją.
