Jeigu mes paanalizuotume daugumą vaikiškų pasakų, kuriose minimi princesės ir princo ar riterio santykiai, tai lengvai pastebėtume tą patį motyvą: jauni žmonės susitinka, iškart įsimyli vienas kitą, narsiai kovoja prieš visą pasaulį ir toliau gyvena kartu ilgai ir laimingai. Nei vienoje pasakoje neminima buitis, charakterių skirtumai, barniai ir skauduliai. Niekur nepažymima, kokią įtaką santykiams ir tolimesniam gyvenimui turėjo jaunų žmonių šeimos, jų vaikystė ir santykiai su tėvais. Nenuostabu, kad skaitydami tokias pasakas vaikai, o ypač mergaitės, susikuria savo galvoje labai naivią ir tolimą nuo realybės viziją. Jos irgi nori būti princesėmis, laukti savo svajonių princo ir labai greitai jau atsidurti laimingame finale. Deja, gyvenimas retai būna toks idealus ir dosnus.
Turbūt beveik kiekviena moteris savo gyvenime tikrai susiduria su skirtingomis santykių patirtimis, jai tenka išgyventi ir gražius romantinius periodus ir sudaužytos širdies etapą, suprasti, ko ji nori iš savo partnerio ir ko tikrai nenori. Daugumą moterų tokia patirtis užgrūdina, leidžia geriau suprasti save ir savo poreikius, pamatyti pasaulio įvairovę, išaugti kaip asmenybė ir būti pasiruošusi sveikiems ir ilgalaikiams santykiams su mylimu ir rūpestingu partneriu. Vis tik yra ir tokių moterų, kurios labai skaudžiai išgyvena santykių pabaigos etapą. Jos kaltina vyrus, kurie negali pateisinti lūkesčių, kaltina save, nes mano, jog yra nevertos meilės. Vienoms prireikia laiko, pasitikėjimo savo jėgomis ir tinkamo žmogaus, kad pagaliau pasijaustų mylimos, vertinamos ir reikalingos, kitos gi vėl ir vėl patiria skausmingus ir traumuojančius išgyvenimus ir niekaip negali tapti laimingos. Kodėl gi? Kodėl vienos moterys sugeba surasti savo laimę, o kitos yra tarsi pasmerktos būti vienos?
Atsakymas yra labai paprastas ir sunkus vienu metu. Daugumos problemų šaknų reikėtų ieškoti moters vaikystėje, būtent tuo metu klojami visi būsimo gyvenimo pamatai. Nuo pirmųjų gyvenimo metų patirties priklauso kaip moteris matys ir supras pasaulį aplink save ir jaus savo vietą jame.
Pirmieji suaugę žmonės, kurie pasitinka vaiką, yra jo tėvai. Būtent mama ir tėtis yra svarbiausi ir pagrindiniai pavyzdžiai mažos dukros akyse. Nuo to, kokie yra jų tarpusavio santykiai, kokie santykiai formuojasi tarp mamos, tėvo ir dukros priklauso, kokią normą įsisąmonins maža mergaitė. Jeigu šeima yra darni, tėvai myli ir gerbia vienas kitą, santykiai yra šilti ir lygiareikšmiai, tai toks pavyzdys ir lydės moterį kai ji išaugs, būtent tokio santykio ji pati ir ieškos kurdama jau savo šeimą.
Visai kitaip klostosi gyvenimas, jeigu mergaitės vaikystė nebuvo šviesi ir saugi. Toksiški, smurtiniai santykiai, meilės ir pagarbos stoka namuose visada palieka gilius randus vaiko sieloje. Jeigu mama nesugeba apgaubti savo dukros empatijos ir šilumos skraiste, jeigu tėvas neranda motyvuojančių ir meilės kupinų žodžių savo dukrai, jei vaikas jaučiasi nemylimas, nereikalingas ir nevertas meilės, tai būtent tokia norma ir lydės moterį visą jos gyvenimą, būtent tokius partnerius ji ir trauks. Išaugusi ji gali nuoširdžiai svajoti apie princą, apie karštą meilę, apie darnią šeimą, bet jos pasąmonė nepriims tokių santykių.
Tie patys santykių scenarijai kartojasi ne todėl, kad moteris nesupranta, ko nori, o todėl, kad viduje vis dar gyvena neišgydyta vaikystės dalis. Ji pasąmoningai ieško to, kas pažįstama – net jei tai skausmas, atstūmimas ar nuvertinimas.
Terapijos metu saugioje aplinkoje į dienos šviesą ištraukiami visi vaikystės skauduliai ir patirti išgyvenimai, atsikratoma kitų žmonių primestos naštos ir ankstesnių kartų nešamo skausmo. Tik tada atsiranda vietos naujiems potyriams ir pojūčiams, išsiskleidžia sparnai ir prasideda naujas, laimės ir meilės sau kupinas gyvenimas.
