Mes visi nuo pat vaikystės žinome vieną labai svarbų ir žūtbūtinį ritualą: per savo gimtadienį reikia sugalvoti norą, užpūsti žvakutę ant torto ir jokiu būdu neprasitarti apie savo norą niekam. Mūsų tėvai mums tikrai daug kartų aiškino, kad tik taip Visata sužinos, ko mes tikrai trokštame ir padės mums tai pasiekti. Graži pasaka vaikams, senovinis prietaras, o gal pamatiniai dalykai, tiesiog apvilkti vaikystės magija? Išties, nemažai žmonių tiki, kad reikia bandyti galvoti pozityviai, bandyti vizualizuoti savo troškimus, padėti Visatai suprasti, kuria linkme mes norėtumėme judėti ir kaip čia mums geriau padėti pasiekti savo viršūnių. Mažos mergaitės auga ir išauga į stiprias, savarankiškas ir tvirtai stovinčias ant žemės moteris, bet giliai viduje jos vis tiek tikisi, kad torto žvakutė ir slaptas noras vis dar turi racijos ir bent kruopelytę galios.
Greičiausiai, galima drąsiai teigti, kad visos moterys svajoja, ne tik tyliai ir slaptai, bet kartais ir garsiai bei užtikrintai. Visos nori būti laimingos, mylimos, suprastos ir įvertintos. Visos nori mylėti, džiaugtis ilgalaikio partnerio draugija, jaustis vertinamos ir nešiojamos ant rankų. Deja, bet tikrai ne visos moterys gali pasigirti savo svajonių rezultatais. Kodėl gi taip įvyksta? Ar Visata praleidžia tokį svarbų žvakutės užputimo ar kitokio sakralinio ritualo momentą? O gal norai ir troškimai yra suformuluoti netinkamai, tad moteris vėl ir vėl lieka viena, įskaudinta ir nesuprasta, neįvertinta ir netinkama savo gyvenimo meilei? Iš tikrųjų, prie visų tyriausių ir kilniausių svajonių ir norų reikėtų pridėti dar vieną labai svarbų komponentą – vidinę moters būseną. Būtent ji apsprendžia, kokius signalus moteris siunčia į aplinką žmonėms, Visatai ir savo ateičiai. Jeigu moteris yra rami, pasitikinti savimi, tvirtai stovinti ant kojų ir suprantanti save ir savo poreikius, tai ir jos siunčiami signalai bus pilni užtikrintumo, harmonijos ir pasiruošimo meilei ir laimei. Visai kitokius signalus siunčia moteris, kurios vidus pilnas nerimo, įtampos ir nepasitikėjimo savo jėgomis. Kol vidinė būsena nėra sutvarkyta, net geriausi norai taip ir liks tik norais ir neišpildytomis svajonėmis.
Dažniausiai, būtent vaikystės patyrimai ir išgyvenimai suformuoja moters vidinę būseną, kuri gali lydėti ją visą gyvenimą. Mergaitės santykiai su motina ir su tėvu ir jų tarpusavis ryšis, save suvokimas per ryšį su savo tėvais – visos šios ankstyvos vaikystės patirtys formuoja mergaitės asmenybę, sudeda jos būsimą gyvenimą kaip mozaikos fragmentus. Jeigu mergaitės vaikystė buvo saugi, rami, kupina meilės ir prieraišumo, ta mozaika bus pilna ir žaižaruojanti, sustiprinanti vidines vibracijas ir tikrai siunčianti Visatai reikalingus impulsus. Bet jei vaikas vaikystėje patyrė kitokius, traumuojančius išgyvenimus, tai moters būsenos mozaikai trūks kritinių fragmentų, ir jokie norai ir troškimai negalės jų kompensuoti.
Neretai moterys pačios nežino, kas slepiasi jų sielų gelmėse. Jos gali pamiršti visus vaikystės skaudulius, atleisti savo tėvams, manyti, kad įveikė visas negandas. Kartais tik kūno siunčiami signalai, tokie kaip spazmai, surakinimai, įvairūs skausmai, gali sufleruoti, kad traumos niekur nedingo, o randai primena apie save ir trukdo gyventi.
Terapijos metu saugioje aplinkoje iš pasąmonės ištraukiami ir įvardijami visi išgyvenimai, patyrimai ir ankstesnių kartų užmesta našta. Tik supratus savo problemų šaknis ir numetus slegiančius ir varžančius pančius galima užleisti vietą naujiems pojūčiams, patyrimams ir pagaliau pradėti ne tik svajoti bet gyventi savo laimingą ir kupina meilės ir laimės gyvenimą.
