Žmonės yra socialios būtybės, mes visi norime turėti artimų žmonių, draugų, dažnai pasvajojame sutikti patikimą partnerį, su kuriuo galėtumėm praleisti visą gyvenimą, jaustis saugiai ir šiltai. Moterys, dažniausiai, yra labiau jautrios ir paveikios šiam gyvenimo aspektui, prie to prisideda ir mūsų kultūra, kurioje mergaitėms nuo pat mažens yra pasakojama apie moterų prigimtį ir pareigas. Mes nuo pat vaikystės klausomės pasakų apie princeses, kurios vieną dieną sutinka svajonių princą, skaitome knygas apie darnias šeimas ir motinų vaidmenis jose, apie moterų prigimtį tapti rūpestingomis motinomis, auginti pulką vaikų, prižiūrėti šeimos židinį, saugoti namus nuo visų negandų. Natūralu, kad mažos mergaitės nuo pat pradžių yra veikiamos įvairiausių stereotipų ir nesąmoningai gali lyginti savo kuriamą gyvenimą su teoriniais paveikslėliais.
Taip pat natūralu yra ir tai, kad kiekvienas vaikas nuoširdžiai ir besąlygiškai nori savo tėvų meilės. Jis nori žinoti, kad yra mylimas, laukiamas, palaikomas ir visada gali rasti saugią vietą savo namuose. Vaikystėje namai turėtų būti vaiko tvirtove, o vėliau, jau išskridus iš šeimos lizdo, atmintis apie juos kuria pamatus ir palaiko viso savarankiško gyvenimo kelyje. Kai jau suaugusi moteris pradeda savo meilės paieškas, ji vadovaujasi savo patirtais vaikystės išgyvenimais ir jau anksčiau minėtais stereotipais. Jeigu jos patirtis buvo saugi ir šviesi, tai ji žino, kad gyvenimo kelyje ji gali sutikti begalę nuostabių, bet jai netinkančių žmonių. Taip pat jos gali laukti sunkesni išgyvenimai, sudaužyta širdis, netinkami pasirinkimai ir skausmingas laikotarpis po jų. Jeigu jos savivertė sveika, vertybinis stuburas tvirtas, o tėvų užauginti sparnai platūs, tai tokie epizodai tik užgrūdina, leidžia geriau suprasti savo pačios poreikius, atrinkti tai, kas yra svarbu ir tinka būtent jai. Jos gyvenimo kelias gali būti vingiuotas, bet, dažniausiai, rezultatas atitinka lūkesčius ir leidžia mėgautis sveikais santykiais, abipuse meile ir jausti gyvenimo džiaugsmą.
Jeigu moters vaikystės išgyvenimai nebuvo šviesūs ir linksmi, tai tokia patirtis, susipynusi su mūsų kultūroje vyraujančiais stereotipais, labai apsunkina moters gyvenimą. Ji gali nuoširdžiai svajoti apie ilgalaikius santykius, didelę darnią šeimą, vaikų juoką ir gyvenimo džiaugsmą, bet pasiekti savo svajonių jai bus be galo sunku. Jeigu mergaitės vaikystėje jos mama nesugebėjo užtikrinti pamatinių poreikių, tokių kaip meilė, rūpestis, emocinis ryšis ir empatija, jeigu tėvas gailėjo gražių ir švelnių žodžių, nelepino ir neglobojo savo dukros, jeigu aplinka buvo toksiška arba smurtinė, šalta ir nepalaikanti, vaikas nesijautė gerai savo paties namuose, tai visos to pasekmės lydės moterį visą gyvenimą. Ji kaip ir vaikystėje trokš meilės ir palaikymo, bet negalės išsirinkti tinkamo partnerio, nesugebės puoselėti tvirtų ir abipusiai pagarbių santykių, nežinos kaip kurti šeimos židinį. Ji be galo bijos būti viena, tai kabinsis į netinkamus žmones, sunkiai pakels vienatvę, jaus kaltę ir manys, kad yra nepakankama ir neverta gyvenimo džiaugsmo. Ilgainiui, tokia moteris jausis vis labiau pavargusi, nelaiminga ir vieniša.
Terapijos metu saugioje ir palaikančioje aplinkoje iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą yra ištraukiami visi vaikystės patyrimai ir išgyvenimai, net jei jie yra primiršti, paslėpti ir užmaskuoti. Tik įvardijus vaikystės traumas ir atskirus kitų žmonių primestas normas moteris gali vėl pasijausti laisva, atrasti viduje vietos ir noro naujiems patyrimams ir išgyvenimams, savo kuriamam gyvenimui ir meilės ir laimės jausmams.
