Perfekcionizmas – tai tokia žmogaus savybė, kai jis visus darbus bando atlikti tobulai, nuoširdžiai stengiasi viską atlikti kokybiškai nuo pradžios iki galo, nepamiršti nei mažiausios smulkmenos, pasirūpinti viskuo ir visais, būti savo tobula versija ir viską aplink irgi paversti tobulybe. Daugeliui gali pasirodyti, kad ši savybė yra labai smagi ir naudinga aplinkiniams žmonėms, nes jie atsiduria tarsi priedangoje ir gali mažiau eikvoti savo jėgas, taip pat ir pačiam žmogui, nes jis lengviau gali pasiekti nepriekaištingą lygį savo veikloje ir poelgiuose. Iš tikrųjų, perfekcionizmas labai dažnai reikalauja papildomų jėgų, žmogus sunkiai priima faktą, kad jis ir jo darbai gali būti netobuli, bet kokia kritika išmuša jį iš vėžių ir veda link perdegimo, nepasitikėjimo savimi ir savo jėgomis, begalinio nuovargio ir savivertės smukimo.
Nemaža dalis moterų kasdien susiduria su perfekcionizmu, nes mūsų kultūroje yra įprasta reikalauti iš moters, kad ji būtų tobula daugelyje sferų: ideali mama, nepamainoma darbuotoja, aistringa partnerė, nestokojanti vaizduotės kulinarė, ji turi prisižiūrėti savo išvaizdą, būti įdomi pašnekovė, nepamiršti sportuoti ir galėti pasigirti bent jau keliomis ką tik perskaitytomis psichologinėmis knygomis apie tobulėjimą ir verslumą. Realybėje, tikrai mažuma šių reikalavimų gali būti įgyvendinta be kaltės jausmo ir rizikos perdegti, o daugybė moterų metų metais sukasi uždarame rate ir vis nuoširdžiai bando pasiekti tą taip trokštamą tobulybės viršūnę. Ilgainiui jos jaučia tik begalinį bejėgystės ir nusivylimo jausmą, mano, kad jos yra niekam tikusios, nevertos pagyrimų ir liaupsinimų, meilės ir šilumos. Vėliau jos pradeda nebesuprasti, kur prasideda ir baigiasi jų norai ir kur yra tų nesveikų reikalavimų normos, kurios smaugia ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Bet iš kur išvis atsiranda tas nepaaiškinamas troškimas būti tobula visose sferose?
Vėl ir vėl mums reikėtų grįžti į moters vaikystę. Jeigu mergaitė augo sveikoje ir mylinčioje aplinkoje, kur mama dosniai dalijosi šiluma ir meile, kur tėvas buvo pilnai įsitraukęs į auklėjimą ir augino savo dukrai sparnus, tai tokia norma ir bus įrašyta į mergaitės vidų. Ji žinos, kad yra verta visų pasaulio lobių, ji žinos, kad jei norės, galės pasiekti visas viršūnes, laisvai rinksis sferas, kuriose norės tobulėti ir būti sėkminga, drąsiai rinksis partnerį, kurio akyse matys tokias pačias vertybes ir tvirtai žinos, kad santykiai turi ir gali būti abipusiai pagarbūs, šilti ir saugūs.
Jei mergaitė augo kitomis sąlygomis, tai ir jos norma bus visiški kitokia. Jeigu jai nuo mažens savo pačios namuose reikėjo pastoviai įrodinėti, kad ji verta meilės ir pagarbos, jei už kiekvieną šilumos trupinėlį ji turėjo kovoti ir stengtis iš visų jėgų, jei malonūs ir motyvuojantys žodžiai buvo nepasiekiama malonė, tai visą gyvenimą ją lydės jausmas, kad tik taip ir turėtų būti jos gyvenime. Ji gali pamiršti ir nustumti į pasąmonės paraštes savo skriaudas ir patirtas traumas, bet jos vidus visada jaus, kad būtent tokie žalojantys santykiai ir sau pačiai kenkiantis gyvenimo būdas yra tai, kas turi būti jos gyvenime.
Moteriai gali būti sunku suprasti, kodėl ji jaučiasi blogai, nors viską stengiasi daryti tobulai. Kodėl jos nevertina ir nemyli, nors ji stengiasi gyventi be klaidų ir bando būti tobula savo versija. Terapijos metu tenka išnarplioti visą praeitų kartų atneštą naštą, suprasti ir įvardinti, kur yra primestos normos, o kur prasideda tikrosios svajonės ir geidžiami pasikeitimai. Tik tada, kai viduje atsiranda vietos naujiems patyrimams, moteris gali pajusti naujus pojūčius, leisti sau gyventi taip, kaip nori pati ir pagaliau tapti laiminga
