Kiekviena moteris, sužinojusi, kad laukiasi, patiria visą spektrą emocijų, nuo baimės ir nerimo dėl būsimo nėštumo ir gimdymo, iki laimės ir džiaugsmo dėl būsimų vaikelio šypsenų ir skambėsiančio juoko. Vėliau, nėštumo metu, moteris jaukinasi naujus patyrimus ir emocijas, glosto savo pilvą, šnekasi su mažu jo gyventoju, fantazuoja, kaip atrodys jos vaikas. Emocinis mamos ir kūdikio ryšis formuojasi dar prieš gimdymą ir gimimo metu jau būna itin stiprus. Vaiko tėtis, savo ruožtu, neturi galimybės fiziškai jausti savo būsimo vaikelio, jis gali tik būti šalia savo vaiko motinos, padėti jai, mylėti ją ir per šį ryšį mokytis būti tėvu. Daugelis tyrimų rodo, kad tėvo – vaiko ryšis formuojasi jau vėliau, kai vyras gali paimti savo vaiką ant rankų, pajausti ir pamatyti jį, pradėti suprasti jo emocijas ir poreikius. Vėliau, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, vaikui būna svarbu matyti ir šalia turėti abu savo tėvus, augti ir vystytis saugioje ir mylinčioje aplinkoje.
Deja, mūsų šalies statistika negailestingai atskleidžia, kad tikrai ne visos šeimos sugeba ilgai ir laimingai gyventi meilės ir laimės burbule. Kaupiasi neišsakytos emocijos, nerimas ir įtampa, blėsta jausmai, žmonės supranta, kad jie nėra skirti vienas kitam ir nenori visą likusį gyvenimą praleisti šalia nemylimo ir nemylinčio žmogaus. Šeimos išyra, kartais yra kuriamos kitos, žmonės ir toliau ieško savo laimės, bet šiame įvykių sūkuryje neretai yra pamirštami vaikai. Maži vaikai, kuriems, greičiausiai, jau iki skyrybų tenka gyventi labai traumuojančioje aplinkoje, po skyrybų patiria dar didesnį sukrėtimą ir turi pratintis prie naujo gyvenimo stiliaus ir ritmo.
Mūsų šalyje, ne paslaptis, daugelyje atvejų, vaikai toliau gyvena kartu su mama, o tėtis tampa žmogumi, kuris arba ateina jų aplankyti, arba neilgam pasiima pas save, o, kartais, po truputį pradingsta iš gyvenimo. Galima tik pasidžiaugti tais žmonėmis, kurie suranda savyje jėgų ir motyvacijos net po išsiskyrimo kurti kuo stabilesnį ir saugų vaikų gyvenimą kartu su savo buvusiu partneriu, rodyti jiems teigiamą pavyzdį, kad nepaisant asmeninių problemų, tėtis ir mama visada lieka šalia. Vis tik, dažniau vaikai gali matyti įskaudintą ir traumuotą savo motiną, kuriai tenka ne tik nešti ant savo pečių visą buitį, bet ir bandyti susitvarkyti su savo emocijomis ir išgyvenimais.
Visi mes pamename, kad mažos mergaitės charakterio formavime vienodai svarbius vaidmenis atlieka ir mama ir tėtis. Mergaitės mama yra pirmoji suaugusi moteris, kuri savo pavyzdžiu ir per santykius su savo dukra rodo moters vietą šiame pasaulyje, mokina savo dukrą savigarbos, empatijos, švelnumo ir šilumos. Tėvas yra pirmasis vyras, kuris savu pavyzdžiu turėtų rodyti kaip vyrai turi elgtis su mylimomis moterimis, gerbti jas, lepinti, skatinti ir motyvuoti. Mergaitė turėtų matyti savo mamos švytinčias akis ir tėvo saugų glėbį, tik tokiu atveju formuosis jos sveika savigarba, ji jausis verta meilės.
Jeigu mergaitės vaikystėje nelieka tėvo, tai jos širdyje pradeda skaudžiai pulsuoti klausimas: gal aš esu neverta jo meilės? Gal aš esu bloga ir netinkama, jei jis galėjo mane palikti? Taip formuojasi moters norma, kurioje ji žino, kad meilė nėra duotybė, kad ją reikėtų visomis jėgomis užsitarnauti, kad vyras jos gyvenime yra didžiausias laimėjimas, o ji niekada negali jaustis verta ir reikšminga. Toks modelis veda kančios, perdegimo ir nelaimingo gyvenimo link, užkirsdamas kelią sveikiems ir abipusiai pagarbiems santykiams.
Terapijos metu moteris saugioje aplinkoje sugeba susipažinti su savimi, svetimų žmonių primestomis normomis, savo vaikystės primirštais ir užblokuotais išgyvenimais. Tik taip įmanoma atsikratyti nereikalingo balasto, atlaisvinti vietos naujoms patirtims ir išgyvenimams, pradėti kurti savo svajonių gyvenimą ir leisti sau būti laimingai.
