Kiekvienas vaikas nusipelno gimti ir augti darnioje, pilnoje šeimoje, kurioje meilė ir rūpestis būtų pamatiniai dalykai, be kurių neįsivaizduojamas gyvenimas. Kiekvienas vaikas tikrai nusipelno švelnių ir empatiškų tėvų, kurie norėtų ir galėtų suteikti savo atžalai sparnus, kad ji galėtų laisvai ir nevaržomai svajoti ir nebijoti siekti savo svajonių. Skirtingais vaikystės tarpsniais mamos ir tėčio vaidmenys būna skirtingos, bet visada išlieka vienodai reikšmingos ir svarbios. Deja, bet mūsų realybėje tikrai ne visi vaikai žino, kas yra laiminga vaikystė, švelnios tėvų šypsenos, palaikantys ir motyvuojantys žodžiai bei saugūs ir šilti apkabinimai. Suaugę žmonės dėl savo nežinojimo, savo pačių neišgydytų traumų ir sunkių patirčių nesugeba apgaubti savo vaikų saugumo skraiste ir auginti juos meilėje. Taip ir sukasi uždaras ratas, kuriame ankstesni išgyvenimai veda prie naujų.
Tėvas yra pirmas vyras mergaitės gyvenime, kuris gali ir turi parodyti jai, kokia ji yra unikali, svarbi, mylima. Būtent šis ryšys turėtų tapti norma, į kurią jau suaugusi moteris galės orientuotis, kurdama santykius su savo partneriu, bendraudama su draugais, kolegomis, darbdaviais. Tėvo figūra turėtų būti švelni ir stipri vienu metu, ji turi asocijuotis su begaline meile ir besąlyginiu palaikymu. Deja, ne visi tėčiai sugeba būti tokiu pavyzdžiu savo dukroms. Jeigu dukrytė nuo mažens mato šaltą, abejingą, pernelyg griežtą ir neempatišką savo tėvą, kuris nerodo savo dukrai švelnumo, nesuteikia sparnų, nemotyvuoja ir neguodžia sunkiomis akimirkomis, tai būtent tokią normą įsisąmonina dukra visam savo gyvenimui. Ar gali ji vėliau jaustis verta karūnos, jei vaikystėje nesijautė princese? Ar gali manyti, kad yra unikali ir verta meilės, jei vaikystėje pastoviai buvo lyginama su kitais ir nuvertinama?
Vyrai turėtų sąmoningai apsispręsti, ar jie nori savo dukroms užauginti sparnus, paruošti suaugusiųjų gyvenimui ir išlydėti jas į gyvenimo kelionę aukštai pakeltomis galvomis, o gal, atvirkščiai, nuo vaikystės supančioti abejonėmis ir nepasitikėjimu savo jėgomis, baimėmis ir kančia. Vis tik, kartais, įvairios aplinkybės lemia, kad gyvenimas susiklosto ne pačiu geriausiu būdu, ir suaugusi moteris turi pati išsiaiškinti savo problemų šaknis ir priežastis. Šita užduotis nėra lengva, neretai užtrunka, kol moteris supranta, kodėl negali tapti laiminga, palaikyti ilgalaikių lygiaverčių santykių, kodėl traukia netinkamus partnerius ir sunkiai juos paleidžia. Savo kūno nepriėmimas, savivertės problemos, vienišumas ir netinkami gyvenimo pasirinkimai – visos šios problemos gali atrodyti nesusijusios su jos vaikyste, bet jų šaknys slypi būtent moters santykiuose su savo tėvu. Kartais kūnas gali paslėpti problemas, ir tik raumenų spazmai ir skausmai, žandikaulio surakinimai ir kiti įvairūs simptomai gali išduoti giliai tūnantį nerimą ir vaikystės traumas. Gali prireikti nemažai laiko, kol moteris, pavargusi nuo savo gyvenimo nesėkmių, supranta, kad jai reikalinga pagalba ir ji pasiruošusi iš esmės keisti savo gyvenimo scenarijų ir pradėti gyventi naują gyvenimą.
Terapijos metu saugioje aplinkoje ir rūpestingos pagalbos dėka iš naujo atrandami vaikystės patyrimai, užslėpti skauduliai, užgniaužtos emocijos ir išgyvenimai. Tada išgryninama kūno ir vidaus suprantama „norma“, kuri gali būti skausminga, nepatogi, bet paklojusi pamatus ir atsakinga už gyvenime priimtus sprendimus, dirbama su ja. Tik tada moteris tampa laisva nuo praeitų nuoskaudų ir neigiamų patyrimų ir gali toliau sėkmingai kurti naujus santykius ir megzti naujus ryšius, atsispirdama nuo naujų pojūčių.
