Dažnai yra sakoma, kad moterys yra žymiai emocionalesnės už vyrus, ilgiau ir giliau gali analizuoti savo ir aplinkinių žmonių elgesį ir jausmus, linkusios labiau įsiklausyti į savo vidų ir elgtis taip kaip pataria širdis. Jos nepertraukiamai įsigeria, apdoroja ir išlaiko savo galvoje begalę informacijos apie save, savo artimuosius, jų poreikius, jausmus, praeities ir ateities įvykius. Neretai yra labai sunku viską aprėpti, suspėti ir išlaikyti sveiką balansą tarp „privalau“ ir „noriu“, nepamesti savęs ir toliau išlikti gera žmona, mama, kolegė.
Nepaisant pastoviai galvoje vykstančio dialogo, nuolatinio analizavimo ir geriausių sprendimų paieškų, vis tik neretai moterys pajaučia, kad jų pasirinkimai ir elgesio motyvai net joms pačioms lieka neaiškūs, nepatenkina jų lūkesčių, o, kartais, tiesiog atneša eilinį nusivylimą ir perdegimo jausmą. Eilinį kartą pasirinktas netinkamas partneris, netenkinantys santykiai, gniuždantis darbdavio elgesys. Moterys gali manyti, kad padarė viską, kas nuo jų priklausė, nuoširdžiai stengėsi ir tikrai ilgai svarstė ir dėliojo visus „už“ ir „prieš“, bet reikalinga tikra profesionali ir kvalifikuota pagalba norint suprasti, kur baigiasi paties žmogaus pasirinkimai ir sprendimai ir prasideda kur kas gilesni procesai, įtraukiantys pasąmonę ir ankstesnių kartų užprogramuotus scenarijus.
Mūsų visų vaikystė yra tas laikotarpis, kurio metu formuojamos vertybės, charakterio bruožai, programuojami ateities scenarijai ir įsigeriami lyčių tarpusavio bendravimo variantai. Kiekvienas vaikas nuo pat gimimo stebi savo dviejų pačių artimiausių žmonių – mamos ir tėčio – tarpusavio bendravimą, ryšio kūrimą su savo vaiku, pavyzdį, kaip gyvenime turima elgtis su priešingos lyties partneriu ir kokią vietą po saule užimti pačiam. Nuo to, kokie buvo tėvai priklausys, kokį gyvenimą gali nugyventi jų dukra, laisvą ir laimingą, o gal skaudinantį ir varginantį.
Tėvai turėtų būti savo vaikams mūrine siena ir užuovėja, o namai ta vieta, kurioje visada saugu ir ramu, kur visada bus rasti paguodos ir padrąsinimo žodžiai, o net didžiausia kritika bus išsakyta su meile ir pagarba. Bet jeigu tėvai patys kariauja su savo priklausomybėmis arba neišspręstomis psichologinėmis problemomis, tai vaikui yra siunčiamas signalas, kad artimiausia aplinka yra chaosas ir nuolat nenuspėjama vieta. Tokiu būdu į mergaitės vidų yra įrašoma norma, kuri visą gyvenimą lydės ją suaugusiame gyvenime, skatins ją kontroliuoti save ir aplinkinius, bandyti palaikyti tvarką ir ramybę aplink, bet, deja, neatneš jokio pasitenkinimo, tik nuovargį.
Jeigu mergaitė vaikystėje pastoviai girdi palaikymo ir meilės kalbos žodžius, yra motyvuojama siekti savo svajonių, tai suaugusi ji jausis tvirtai ir užtikrintai, žinos savo vertę ir ieškos tokio partnerio, kurio akyse matys tas pačias vertybes. Jeigu, atvirkščiai, visą vaikystę vaikas jaučia šaltį, atstūmimą, yra baudžiamas nekalbadieniais ir nemeile, tai suaugusi moteris turės problemų su saviverte, manys, kad meilę reikia užsitarnauti, kad ji nėra verta rūpesčio ir pagarbos iš savo partnerio, jai bus sunku puoselėti sveikus santykius, ji bijos artumo ir tuo pat metu nenorės būti viena, tad gali laikytis už jai netinkamo žmogaus, tik kad išvengtų vienatvės.
Pakantumas smurtui, savęs aukojimas, nuolatinis nuovargis ir nepasitenkinimas nėra tik moters silpnybės ir charakterio bruožai. Tai giliai viduje tūnantys vaikystės išgyvenimai ir traumos, kurios gali būti paslėptos taip giliai, kad apie jas gali byloti tik įtampa, skausmai ir spazmai. Terapijos metu visi giluminiai procesai ir patirtys yra ištraukiami į dienos šviesą, įvardijami ir suprantami, taip pagaliau užleisdami vietą naujiems pojūčiams ir pačios moters kuriamoms normoms, kurios leis gyventi laisvai ir laimingai.
