Mes neretai girdime, kad turėtume dažniau įsiklausyti į savo vidų, išgirsti savo vidinį balsą ir nebijoti juo vadovautis. Mūsų vidinis balsas turėtų būti tas kelrodis, padedantis apsispręsti sudėtingose situacijose ir priimti vienintelį teisingą sprendimą. Deja, bet būna moterų, kurios nuoširdžiai bando vadovautis savo vidiniu balsu, ilgai ir sudėtingai apmąsto savo veiksmus ir poelgius, bet vėl ir vėl lieka nusivylusios, įskaudintos, nesuprastos ir labai pavargusios. Joms natūraliai kyla klausimas, kodėl gi taip atsitinka, atsiranda sumišimas ir nepasitikėjimas savo vidiniu balsu, kas veda link nepasitikėjimu savimi ir savo sprendimais. Nepaisant to, jos vėl ir vėl atkartoja tuos pačius įvykių scenarijus ir taip įsisuką į nesibaigiantį nesėkmių ratą. Prireikia nemažai pastangų ir profesionalios pagalbos norint suprasti, kodėl vidinis balsas gali būti nepatikimas sąjungininkas ir kaip ištrūkti iš užburto rato ir pakeisti savo gyvenimą.
Prisiminkime, kad mūsų charakteris, įsitikinimai ir vertybės pradedami formuotis dar vaikystėje, didžiausią įtaką jų formavime turi artimiausi mūsų žmonės – mama ir tėvas. Būtent jie yra pirmieji suaugę žmonės, kurie parodo savo dukrai moters ir vyro tarpusavio santykių modelį, savo pavyzdžiu skiepija tam tikras vertybes, tokias kaip pagarba kitam žmogui, meilės ir rūpesčio parodymas, prieraišumas ir švelnumas. Motina savo dukrai rodo moters vietą pasaulyje, mokina savigarbos ir savo vertės suvokimo, per santykius su savo vyru parodo koks gali būti žmonos vaidmuo šeimyniniame gyvenime. Tėvas iš savo pusės parodo vyro vaidmenį šeimoje, mokina dukrą, kaip vyrai gali elgtis su moterimis, savo partnerėmis, savo vaikų motinomis, į savo dukros vidų įrašo normą, kokio partnerio ji galėtų ieškoti ateityje, koks variantas rezonuotų su jos patirtimi vaikystėje. Jeigu šeima yra darni, tėvai švelniai ir pagarbiai bendrauja tarpusavyje, puoselėja savo jausmus ir santykius, besąlygiškai myli savo dukrą ir motyvuoja ją siekti savo svajonių, tai suaugusi moteris jaus šią globos ir meilės skraistę ant savo pečių, žinos savo vietą ir vertę, drąsiai svajos ir rinksis į partnerius tokį žmogų, kuris turės panašias vertybes ir pažiūras.
Visai kitaip klostysis gyvenimas, jeigu vaikystės patirtys buvo toli gražu ne tokios šviesios. Visos traumos ir išgyvenimai formuos iškreiptą savęs ir pasaulio suvokimo normą, vystys gynybinius mechanizmus ir apsunkins gyvenimą. Neretai moterys negali tiksliai įvardinti savo patyrimų, vaikystės prisiminimai gali būti paslėpti giliai viduje, užmaskuoti ir tarytum pamiršti. Negalėjimas priimti komplimentų, nuolatinis atsiprašinėjimas, nenorėjimas pasirodyti silpna arba, atvirkščiai, aukos vaidmuo ir nuolatinis pasiaukojimas, perdėtas savo išvaizdos akcentavimas, liguistas rūpinimasis visais aplinkui išskyrus save, savo veiksmų ir elgesio nuolatinis paaiškinimas – visi šie elgesio modeliai rodo, kad mergaitė vaikystėje negavo pakankamai meilės ir šilumos, kad jai reikėjo kovoti dėl tėvų dėmesio, pastoviai priminti jiems apie savo poreikių egzistavimą, o aplinkinis pasaulis nuo mažens buvo baimės, neužtikrintumo ir chaoso vieta, kurioje ji taip ir neišmoko būti stipri ir laiminga.
Terapijos metu iš moters pasąmonės gelmių yra ištraukiami visi vaikystės išgyvenimai, net tie, kurie, atrodo, buvo seniai pamiršti. Tik juos išgryninus ir įvardijus galima suprasti ir priimti savo patirtį ir kitų žmonių suformuotą normą, atlaisvinti nuo jos savo vidų ir užleisti vietą naujiems pojūčiams ir naujam, laimingam ir meilės sau ir kitiems kupinam gyvenimui.
