Sakoma, kad mūsų svajonės yra mūsų gyvenimo variklis, reikėtų nuolatos svajoti ir daryti tai drąsiai, o tada pats gyvenimas mus išgirs ir pradės jas įgyvendinti. Būtų gerai, jeigu viskas būtų taip gražu ir paprasta. Turbūt nerastume nei vienos moters, kuri nėra svajojusi apie sveikus santykius, visą gyvenimą trunkančią meilę, laimės pojūtį. Kodėl gi ne visos moterys galėtų pasigirti, kad jų mintys ir troškimai buvo išgirsti ir įgyvendinti, bent iš dalies? Kodėl meilė, pagarba, pilnatvė ir laimė nėra taip lengvai pasiekiamos būsenos, o, neretai, jos yra iššūkiai, tampantys viso gyvenimo akmenuotu keliu be galutinio taško?
Kaip bebūtų gaila, bet vien svajonių neužtenka. Labai daug priklauso nuo pačios moters vidinės būsenos. Visata gali išgirsti troškimus ir svajones ir padėti tik tada, kad moters vidinė būsena sutampa su jos norais. Jeigu viduje slepiasi tik įtampa, baimė, nusivylimas savimi ir aplinkiniais – tai aplinkai siunčiami signalai yra visai kitokie, nei moteris gali viltis. Moteris pati gali net nesuprasti, kas yra ne taip, kodėl rezultatai jos nedžiugina, o, kaip tik, nuvilia. Ji gali manyti, kad yra stipri, nepriklausoma, kontroliuojanti savo ir aplinkinių gyvenimą, „kieta boba“ vyrų pasaulyje, bet, iš tikro, šita tariama stiprybė gali būti vaikystės išgyventų traumų apsauginis mechanizmas, kuris neleis kurti sveikų ir pagarbių santykių, neleis pajausti lengvumo, švelnumo, atims moteriškumą ir seksualumą.
Frazės ir mintys „aš galiu, man nereikia pagalbos“, „aš padarysiu tai geriau už bet kokį vyrą“ gali ne tik ištrinti moters partnerį kaip vyrą iš jos gyvenimo, bet naikina ir ją pačią kaip moterį. Begalinis noras konkuruoti su vyrais, įrodinėti jiems savo vietą, veda tiktai į perdegimą, nusivylimą ir vienatvę. Visada verta susimąstyti, iš kur ateina toks nusistatymas ir ką jis gali signalizuoti.
Kaip mes puikiai pamenam, visada verta grįžti į moters vaikystę ir ieškoti atsakymų mažos mergaitės gyvenimo aplinkybėse. Būtent šiuo laikotarpiu pradeda formuotis vaiko charakteris, skiepijamos vertybės, auginamas savivertės stuburas. Jeigu mergaitė auga apsupta mylinčių tėvų, kurie sugeba suteikti savo vaikui sparnus, apgaubia jį meile ir pagarba, mokina tikėti savo jėgomis, svajoti drąsiai ir nebijoti siekti savo svajonių, net kritiką išreiškia pagarbiai ir konstruktyviai, tai suaugusi moteris eis per gyvenimą tvirtai ir užtikrinai, turės sveiką aukštą savivertę, žinos savo vietą, jai nekils noras aplinkiniams kažką įrodinėti.
Jeigu mergaitė augo šeimoje, kurioje mama irgi bandė nešti visą krūvį ant savo pečių, buvo stipri ir nepriklausoma moteris, laikanti vyrą po padu, tai nuo mažens toks vaidmenų pasiskirstymas ir bus įrašytas į vaiko vidų kaip vienintelė egzistuojanti norma, į kurią reikėtų orientuotis. Jeigu tokioje šeimoje nebuvo artumo ir šilumos, tai tas tariamo stiprumo siekis eis kartu su begaliniu noru išgirsti pripažinimo žodžius, pasijausti verta meilės ir pagarbos. Iš tikrųjų tokia moteris visą gyvenimą jausis esanti aukos pozicijoje ir ieškos gailesčio sau.
Terapijos metu iš moters pasąmonės gelmių yra ištraukiami net giliai pasislėpę ir tarytum pamiršti išgyvenimai ir traumos, surandamos ankstesnių kartų nešama kančia ir kitų žmonių primestos normos. Tik po praeities įsisąmoninimo ir supratimo įmanoma atsikratyti slegiančia našta ir atlaisvinti vietą naujiems pojūčiams ir patyrimams, pradėti kvėpuoti pilna krūtine ir pagaliau leisti sau būti laisva ir laiminga.
