Kiek moterų visą laiką gali gyventi dvigubą gyvenimą? Aplinkiniams gali pasirodyti, kad jos turi viską: išvaizdą, partnerį, gražius išpuoselėtus namus, visada viską spėja, atrodo pasitempusiai, trykšta energija. Bet ar kas susimąsto, kas vyksta moters viduje? Ką ji jaučia? Ar tikrai jos tobulas gyvenimas nėra tik fasadas? O gal jos sieloje jau ilgai ir skausmingai yra atsivėrusi juodoji skylė, kuri neleidžia džiaugtis gyvenimu? Kodėl gi taip gali būti ir kaip iš tokios būklės išsigelbėti?
Kartais daugybė klausimų labai ilgą laiką lieka neužduoti ne tik aplinkinių, bet pačios moters sau. Moteris kiek save atsimena gali gyventi tą patį scenarijų, kopti karjeros laiptais, bandyti spėti aprėpti visus gyvenimo aspektus, aplink save kurti sėkmingo ir laimingo žmogaus iliuziją, kuria ir pati norėtų patikėti. Deja, bet tik ji pati gali jausti, kad jai trūksta artumo ir švelnumo, pasirinktas partneris yra šaltas ir ignoruojantis jos poreikius, spindintis fasadas neapsaugo nuo vidinės įtampos ir tuštumos. Kyla klausimas, kodėl gi tokia stipri moteris gali prisirišti prie emociškai nesaugaus ir netenkinančio žmogaus? Kas verčia ją laukti jo malonės ir tenkintis dėmesio nuotrupomis? O ar tikrai tokia moteris yra stipri? Ir kodėl sutikus švelnų ir rūpestingą vyrą jos viduje atsiranda didžiulė baimė, kuri skatina atstumti tokį žmogų?
Kaip ir visada, visų atsakymų tenka ieškoti moters vaikystėje. Būtent šiuo magišku laikotarpiu formuojasi žmogaus charakteris, vaikas stebi savo tėvų santykius ir kuriamą ryšį su savo dukra, visam gyvenimui į mergaitės pasąmonę yra įrašoma moters ir vyro elgesio ir gyvenimo stiliaus norma. Vaikui yra būtina jausti mamos šilumą ir meilę, žinoti, kad jį myli, kad ir kas benutiktų, kad jis yra vertas šių jausmų ir jų nereikia užsitarnauti. Vaikystėje vaikai turi girdėti palaikymo ir padrąsinimo žodžius, mokintis kalbėti apie savo emocijas ir išgyvenimus, žinoti, kad turi tvirtą užnugarį. Tik šilta ir empatiška mama gali perduoti savo dukrai teisingas vertybes, savo pavyzdžiu parodyti moters vietą šiame pasaulyje, padėti auginti sparnus ir sveiką aukštą savivertę.
Jeigu vaikystės laikotarpiu dukrelė negauna mamos šilumos ir palaikymo, negirdi motyvuojančių ir sušildančių žodžių, nejaučia meilės ir pagarbos, tai visą gyvenimą ją gali lydėti artumo ir prieraišumo baimė, žema savivertė ir kabinimasis į netinkamus partnerius, pastovi įtampa ir ilgos savo vietos po saule paieškos. Išaugusi ji nežinos, kad ji jau yra verta meilės, jos nereikia užsitarnauti, tad visą gyvenimą stengsis būti tobula ir užsitarnauti pagarbą, meilę ir pripažinimą. Tokia pastovi vidinė kova ilgainiui visada veda link nuovargio, įtampos ir perdegimo. Kartais moteris gali net nenutuokti, kodėl jai dreba rankos, surakina žandikaulį ar vargina kiti kūno siunčiami signalai, nes visi vaikystės išgyvenimai yra palaidoti labai giliai viduje, ji gali būti atleidusi savo motinai ir nesuprasti savo diskomforto priežasčių.
Moteris, ateinanti į terapiją, labai dažnai negali konkrečiai įvardinti savo problemų, ji tik gali jausti jų naštą ant savo pečių. Tik pradėjus gilintis į pasąmonę gali išlįsti taip ilgai ten esantys vaikystės patyrimai ir traumos. Bet tik įvardijus jas ir supratus, kur yra kitų žmonių primestos normos, įmanoma išsivaduoti iš ankstesnių kartų besitęsiančio skausmo ir naštos ir pradėti gyventi savo gyvenimą, kvėpuoti pilna krūtine ir nejausti įtampos, kurti savo naujus tik sau tinkančius patyrimus ir pagaliau išdrįsti būti mylinti, mylima ir laiminga.
