Beveik kiekvienos moters aplinkoje galima sutikti žmogų, į kurį kiti kreipiasi ištikus bėdai. Ji išklauso draugę, nuramina verkiančią seserį, padeda kolegei užbaigti darbus, pasirūpina vaikais, tėvais, partneriu ir dar prisimena, kad kaimynei reikia nuvežti vaistų. Atrodo, jos jėgų užtenka visiems. Ji patikima, rūpestinga ir visada pasiruošusi padėti. Tik retai kas paklausia, kaip jaučiasi ji pati.
O jeigu ir paklausia, atsakymas dažniausiai būna trumpas: „Man viskas gerai.“ Net tada, kai akys išduoda nuovargį, o kūnas jau seniai prašo sustoti.
Gebėjimas pasirūpinti kitais yra didelė stiprybė. Tokia moteris moka pastebėti tai, ko nepamato kiti, greitai pajunta pasikeitusią žmogaus nuotaiką, supranta neišsakytus prašymus. Ji dažnai tampa šeimos ir draugų rato centru, žmogumi, kuris sutaiko, sujungia ir išlaiko santykius. Tačiau net ir gražiausia savybė gali pradėti kenkti, jeigu joje nelieka vietos pačiai moteriai.
Kur baigiasi nuoširdus rūpestis ir prasideda nuolatinis savęs aukojimas?
Kartais moteris taip pripranta būti reikalinga, kad nebežino, kas ji yra, kai niekam nereikia jos pagalbos. Ramus vakaras jai kelia ne džiaugsmą, o keistą nerimą. Jeigu artimieji patys išsprendžia savo problemas, ji gali pasijusti atstumta ar net nereikalinga. Tuomet atsiranda noras patarti, kontroliuoti, perspėti ir apsaugoti net tada, kai niekas to neprašė.
Iš šalies toks elgesys vis dar gali atrodyti kaip meilė. Vis dėlto jo viduje neretai slepiasi baimė: jeigu nebūsiu naudinga, galbūt manęs nemylės.
Ši baimė dažnai neatsiranda suaugus. Ji gali būti atsinešta iš vaikystės, kurioje mergaitė per anksti išmoko rūpintis kitais. Galbūt mama dažnai liūdėjo, buvo pavargusi ar emociškai pažeidžiama, todėl dukra stengėsi jos neerzinti, guosti ir būti „gera mergaitė“. Gal šeimoje nuolat kilo konfliktų ir vaikas jautė pareigą palaikyti taiką. O gal dėmesio sulaukdavo tik tada, kai padėdavo, gerai mokėsi, prižiūrėdavo jaunesnius vaikus ar elgdavosi taip, kaip patogu suaugusiesiems.
Tokioje aplinkoje mergaitė pamažu išmoksta, kad jos pačios jausmai nėra svarbiausi. Ji pripranta pirmiausia stebėti aplinkinius: ar mama nepyksta, ar tėtis geros nuotaikos, ar namuose saugu. Savo norus ji atideda vėlesniam laikui. Kartais tas „vėliau“ taip ir neateina.
Užaugusi ji gali būti nepaprastai atidi kitų žmonių poreikiams, tačiau sunkiai atpažinti savuosius. Paklausta, ko nori pietums, ji atsako: „Man nesvarbu.“ Renkantis atostogų vietą, prisitaiko prie šeimos. Santykiuose ilgai toleruoja dalykus, kurie ją skaudina, nes partneriui dabar sunkus laikotarpis. Darbe prisiima papildomas užduotis, nors jos pačios kalendoriuje jau seniai nebėra laisvos vietos.
Iš pradžių moteris gali didžiuotis savo ištverme. Ji juk susitvarko. Ji stipri. Be jos daugelis dalykų tikriausiai sugriūtų. Tačiau ilgainiui rūpinimasis visais ima turėti savo kainą. Atsiranda nuovargis, susierzinimas ir nusivylimas. Moteris gali pradėti pykti, kad kiti nevertina jos pastangų, nepadeda ir neatsako tuo pačiu rūpesčiu.
Bėda ta, kad aplinkiniai kartais net nesupranta, ko iš jų tikimasi. Pagalba buvo pasiūlyta neprašant, o kartu su ja tyliai atsirado lūkestis: vieną dieną tu taip pat pasirūpinsi manimi. Kai tai neįvyksta, moteris jaučiasi išnaudota. Ji gali sakyti, kad žmonės yra nedėkingi, nors pati niekada aiškiai nepasakė, kad pavargo ir jai reikia pagalbos.
Prašyti jai sunku. Prašymas reiškia pažeidžiamumą, o pažeidžiamumas atrodo pavojingas. Daug saugiau būti ta, kuri duoda, negu ta, kuriai kažko trūksta. Duodama ji kontroliuoja situaciją. Priimdama turi pasitikėti kitu žmogumi, o tokio pasitikėjimo vaikystėje galėjo ir neišmokti.
Todėl viena svarbiausių užduočių tokiai moteriai yra išmokti atskirti meilę nuo pareigos. Rūpestis neturi reikšti nuolatinio savęs atsisakymo. Galima mylėti artimą žmogų ir neperimti atsakomybės už jo sprendimus. Galima išklausyti draugę, bet neprivaloma kiekvieną naktį atsakinėti į jos žinutes. Galima padėti partneriui, tačiau nereikia už jį gyventi, planuoti ir taisyti visų jo klaidų.
Ribos nėra šaltumas ar egoizmas. Jos parodo, kur baigiasi vieno žmogaus atsakomybė ir prasideda kito. Kai moteris pasako „šiandien negaliu“, pasaulis nesugriūva. Nors pirmą kartą jai gali atrodyti būtent taip.
Pokyčiai dažnai prasideda nuo mažų ir gana nepatogių klausimų. Ko aš noriu? Kaip iš tikrųjų jaučiuosi? Ar padedu todėl, kad pati to noriu, ar todėl, kad bijau nuvilti? Kas nutiktų, jeigu šį kartą neįsikiščiau? Ar žmogus iš tiesų be manęs nesusitvarkys, ar aš tiesiog įpratau būti atsakinga už viską?
Atsakymai ne visada būna malonūs. Kartais tenka pripažinti, kad po dosnumu slėpėsi kontrolė, po kantrybe – baimė būti paliktai, o po nuolatiniu užimtumu – nenoras susitikti su savo pačios vienatve. Tai nereiškia, kad moters rūpestis buvo netikras. Greičiau jis per ilgai buvo vienintelis jai pažįstamas būdas kurti ryšį.
Terapijoje galima saugiai pažvelgti į šiuos seniai susiformavusius įpročius, suprasti jų kilmę ir pamažu išmokti kitokio santykio su savimi bei aplinkiniais. Neatsisakyti jautrumo, nepasidaryti abejingai, o tiesiog nustoti mokėti už meilę savo energija, sveikata ir asmeniniais norais.
Tikroji stiprybė nėra gebėjimas pakelti visų žmonių naštą. Kartais ji pasirodo tada, kai moteris leidžia kitam žmogui pačiam susitvarkyti su savo gyvenimu. Kai išdrįsta pasakyti, kad jai sunku. Kai priima pagalbą jos neužsidirbusi. Kai supranta, kad gali būti mylima ne tik už tai, ką padaro dėl kitų.
Ir galbūt vieną dieną ji pasirūpins savimi taip pat švelniai ir atidžiai, kaip visą gyvenimą rūpinosi aplinkiniais.
