Visos moterys vienodai nori būti sėkmingos, laimingos, turėti ilgalaikius stabilius santykius, pasiekti karjeros aukštumas, turėti sveikus laimingus vaikus, viską spėti ir jaustis žvaliai ir harmoningai. Kol vienoms nesunkiai sekasi pasiekti beveik visus užbrėžtus tikslus, kitos pastoviai sukasi nesėkmių rate ir jaučia tik neviltį ir begalinį nuovargį. Kartais iš šono būna labai sunku suprasti, ką vienos daro kitaip negu kitos, kad turi tokius skirtingus rezultatus ir pasekmes. Kaip bebūtų keista, bet neretai ir pačios moterys, kurios niekaip negali pasijausti laimingos ir pakankamos, pačios negali atsakyti į šį klausimą. Kodėl neužtenka svajonių ir pastangų, norint sukurti savo svajonių gyvenimą? Nuo ko priklauso mūsų pasirinkimai ir elgesio modeliai?
Reikia drąsos ir kvalifikuotos pagalbos, kad galėtumėm suprasti, pripažinti ir susitaikyti, kad ne viskas priklauso nuo mūsų pastangų ir sąmoningų pasirinkimų. Tiesiog yra mechanizmai, kurie valdo mūsų gyvenimą giliau nei sąmonė. Ir protui tai nepasiekiama. Tai yra kur kas giliau.
Kaip mes jau žinome, labai daug faktorių, veikiančių mūsų suaugusiųjų gyvenimą, ateina iš vaikystės. Neretai pati moteris net nenutuokia ir neatsimena kas būtent galėjo paveikti vieną ar kitą jos sprendimą. Prisiminimai ir patirtys, ypatingai trauminio pobūdžio, gali nesunkiai pasislėpti pasąmonės gelmėse, tarsi pasimiršti ir nekelti rūpesčių, apie juos gali priminti kūnas, siunčiantis signalus, tokius kaip: skausmai, surakinimai, spazmai, rankų drebėjimas, netikėtos ašaros. Moteris gali nuoširdžiai nesuprasti, iš kur kyla tokios kūno reakcijos, o gi tai yra tiesiog „laiškai“ iš vaikystės, primenantys apie tai, kokia norma buvo įsisąmoninta ir kas dabar rezonuoja ir primena vaikystę.
Visi vaikai nusipelno augti pilnoje, darnioje ir laimingoje šeimoje. Deja, realybė neretai būna įvairi ir ne tokia pozityvi. Skirtingos patirtys formuoja skirtingus charakterio bruožus, bet visų jų pasekmė būna vienoda – vaikystės aidai nugali prieš svajones ir pastangas ir užvaldo moters gyvenimą, priversdami ją elgtis pagal išmoktus ir taip gerai žinomus mechanizmus.
Jei vaikystėje mergaitės tėvai elgėsi nenuspėjamai, vaikas nežinojo, ko laukti ir ko tikėtis kiekvieną dieną, tai suaugusi moteris gali liguistai bandyti kontroliuoti viską aplink save, kad tik nejaustų to neapibrėžtumo jausmo. Jeigu dukra jautėsi atstumta ir neverta meilės, tai suaugusi moteris sunkiai priims jai rodomą dėmesį ir šilumą, nemokės susitvarkyti su juo, tuo pat metu ji gali kabintis už menkinančių ir žeminančių ją žmonių, tik kad jie išliktų šalia, visai kaip vaikystėje. Jeigu tėvai pastoviai priekaištavo savo dukrai, lygino ją su aplinkiniais, menkino jos pasiekimus, tai visą suaugusiųjų gyvenimą moterį lydės nepilnavertiškumo jausmas, vidinė įtampa ir konkurencijos baimė. Jeigu mama arba tėvas visą laiką viską sprendė už savo dukrą, neleido jai priimti savo sprendimų, klysti ir mokytis iš savo klaidų, tai moteris gali turėti savivertės problemų, bijoti pasitikėti savo intuicija ir būti savarankiška, ji gali nesunkiai įklimpti į priklausomų santykių pinkles, kur už ją ir vėl būtų priimami visi sprendimai. Skirtingos patirtys gali lemti skirtingus elgesio modelius, bet visi jie pasižymi tuo, kad moteris jausis nelaiminga, pavargusi ir nesuprantanti kaip jai toliau gyventi.
Tik terapijos metu galima įsigilinti į vaikystės patyrimus, išgryninti visus išgyvenimus, traumas bei suprasti „normą“, o tada jau dirbti su visu bagažu, ir užleisti vietą naujiems patyrimams, tada galima pradėti gyventi naują, laimingą ir pilnavertį gyvenimą.
