Kiekvienas vaikas nusipelno augti pilnoje darnioje šeimoje, kurioje mama ir tėtis vienodai jį mylėtų, globotų ir palaikytų visais gyvenimo atvejais. Vis dėl to, mūsų kultūroje yra įprasta, kad pirmaisiais gyvenimo metais, o kartais ir vėliau, vaiku daugiau rūpinasi mama. Būtent ji yra atsakinga už buitį, sveikatą, lavinimą ir žaidimus. Vaiko tėvas labiau rūpinasi šeimos finansais ir kuria savo ryšį su vaiku po darbų, savaitgaliais arba dažniau, jeigu leidžia laikas ir yra noro. Nenuostabu, kad mažam vaikui, kuris be abejo vienodai myli abu tėvus, mama yra pasaulio centras, laimės ir šilumos pagrindinis šaltinis ir ramybės garantas. Jeigu šeimoje auga mergaitė, ji ypatingai jautriai reaguoja į savo mamos elgesį ir nuotaikas, nes nesąmoningai semiasi iš jos moters galimų vaidmenų modelių pavyzdžius savo būsimam gyvenimui.
Kartais į terapiją ateina moterys, kurios jaučia vidinę tuštumą ir begalinį šaltį. Jos labai nori artumo, tad gali pasirinkti partnerį ir laikytis už jo, net jei tampa akivaizdu, kad žmogus yra netinkamas, negali atliepti poreikių, nesuteikia reikiamos meilės ir pagarbos, ignoruoja ir menkina. Tuo pat metu jos bijo tokių vyrų, kurie rodo tarsi pernelyg daug prisirišimo ir meilės, jaučia savo moterį ir rūpinasi ja. Moterys bijo šio artumo, savo ir kito žmogaus jausmų, jos jaučia, kad situacija yra kitokia, nei jos yra pripratusios, kažkas viduje tiesiog nerezonuoja su tokia patirtimi. Vėl ir vėl sukasi uždaras santykių ratas, moteris gali jausti begalinį nuovargį, nepasitikėti savimi ir savo sprendimais, jaustis netinkama ir neverta meilės. Ko tokia moteris gali nuoširdžiai nesuprasti ir net neįtarti yra tai, kad visos šios problemos kyla iš jos pačios santykių su savo motina.
Kaip ir rašėme aukščiau, mama yra vaiko visatos centras pirmaisiais gyvenimo metais. Dukra savo mamą myli besąlygiškai, priima ją tokią, kokia ji yra ir stebi savo mamą didelėmis akimis. Nuo to, kaip pati mama elgsis su savo dukra ir kokias žinias ir elgesio modelius jai perduos, priklausys daug dukros suaugusio gyvenimo aspektų. Jeigu mergaitė matys, kad mama yra laiminga, savimi pasitikinti ir spinduliuojanti šiluma ir empatija moteris, tai būtent tokį elgesio scenarijų maža mergaitė supras kaip normą, kuri lydės ją visą gyvenimą. Jei ji matys gerus savo tėvų santykius, jaus, kad mama jaučiasi saugi, gerbiama, mylima ir suprasta savo šeimoje, tai būtent tokie standartai ir bus tarsi orientyrai dukros būsimiems santykiams, ji tvirtai žinos, kad tai yra norma ir kiti variantai jos netenkins.
Visai kitaip klostysis gyvenimas tos mergaitės, kurios mama buvo šalta ir abejinga dukros atžvilgiu. Jeigu vaikas negirdi švelnių ir palaikančių žodžių, jei ji nesijaučia mylima ir laukiama, turi kovoti už dėmesio ir meilės trupinius, pastoviai girdi menkinančius ir demotyvuojančius žodžius, tai tokia ir tampa jos vidinė norma, kuri lydi ją visą gyvenimą ir neleidžia jaustis pakankama, laiminga ir verta meilės.
Kartais moterys net nesusimąsto, kiek vidinės įtampos, skausmo ir pykčio nešiojasi viduje, kur yra visų šių jausmų priežastys ir kaip jų atsikratyti. Jos gali jaustis atleidusios savo motinoms, bet našta, užkrauta ant jų pečių, neleidžia atsipalaiduoti ir gyventi savo gyvenimą. Todėl terapijos metu saugioje erdvėje pagaliau atsiranda galimybė suprasti savo jausmus ir patirtis, įvardinti ankstesnių kartų užkrautą traumą ir užleisti vietą naujiems patyrimams ir pojūčiams, pradėti gyventi savo gyvenimą, kurti stabilius ir pagarbius santykius ir būti laiminga.
