Kaip atpažinti savo svajonių princą? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, į kokius ženklus orientuotis, norint nepraleisti savo gyvenimo meilės? Turbūt, kiekviena moteris turi savo nepakartojamą atsakymą į šį klausimą. Nors mūsų kultūroje nuo pat vaikystės mergaitės gali girdėti tuos pačius šabloninius princo ir jo balto žirgo aprašymus, bet tik visai mažų princesių norai gali sutapti: kad būtų gražus, stiprus, susitvarkytų su visais išbandymais ir nugalėtų visus priešus. Suaugusios moterys, turinčios savo patirties gyvenime, jau orientuojasi į skirtingus dalykus, charakterio bruožus ir elgesio modelius. Vienas dalykas, kuris jas visas iki šiol gali vienyti yra tai, kad, greičiausiai, visos įvardintų pozityvius ir pasitikėjimą keliančius bruožus, nei viena tikrai nenorėtų skriaudžiančio, menkinančio ar smurtaujančio vyro šalia. Kodėl gi realiame gyvenime tiek daug moterų kuria santykius su joms netinkančias vyrais, bando įtikinti save, kad reikėtų pakentėti, arba tvirtai tiki, kad jos nevertos meilės ar šilumos?
Kaip mes žinome, visų atsakymų reikėtų ieškoti moterų vaikystėje. Būtent šiuo laikotarpiu formuojamas mergaitės vertybinis stuburas, klojami būsimo gyvenimo pamatai, įrašoma vidinė norma, kuri atsispiria nuo tos patirties, kurią dukra mato savo namuose per tėvų santykius ir elgesio modelius. Jeigu mergaitė auga laimingoje ir darnioje šeimoje, mato švytinčias savo mamos akis, plačią tėvo šypseną, tvirtus ir pagarbius savo tėvų santykius, tai būtent toks scenarijus lydės ją visą gyvenimą. Mama, savo dukrą apgaubianti šiluma ir rūpesčiu, rodo moterų galimą vietą šiame pasaulyje, savo pavyzdžiu mokina jausti ir žinoti savo vertę, nebijoti pasitikėti savo jėgomis ir drąsiai eiti per gyvenimą. Tėvas, motyvuojantis ir besąlygiškai mylintis savo dukrą, įrašo į jos normą būsimo partnerio galimą elgesio modelį, rodo, kaip vyrai turi elgtis su mylimomis moterimis, gerbti jas ir palaikyti įvairiuose gyvenimo tarpsniuose. Mergaitė, kuri turėjo stiprų užnugarį vaikystėje, tvirtai ir užtikrintai jausis suaugusiųjų gyvenime, savo būsimo partnerio akyse ieškos tų pačių vertybių atspindžių ir nebijos suklysti, nes visada žinos, kad gali atsitiesti, įvertinti savo padarytas klaidas ir judėti toliau svajonių link.
Visai kitaip formuojasi mergaitė, kuri auga nelaimingų tėvų šeimoje. Jei suaugę žmonės nesugeba išspręsti savo problemų, tai šią traumą jie perduoda toliau savo dukteriai. Nelaiminga, kenčianti motina, kuri neturi savyje jėgų mylėti ir rūpintis savo dukra, perduoda jai būtent tokį scenarijų, kuriame moteris tarsi ir neturi jaustis gerai savo pačios namuose. Šaltas, abejingas, o gal kaip tik užguitas ir silpnavalis tėvas transliuoja būtent tokį iškreiptą būsimo partnerio galimą variantą. Toksiški ir smurtiniai tėvų santykiai palieka gilius randus mažos mergaitės viduje ir neleidžia užaugti į laimingą ir savimi pasitikinčia moterį. Vėliau net sutikus rūpestingą, mylintį ir gerbiantį žmogų moteris nesugebės palaikyti santykių ir jaustis komfortiškai, nes tai nesirezonuos su jos vidine norma. Ji gali pati nesuprasti, kodėl jaučiasi nelaiminga sutikus klasikinį svajonių princą, kodėl nėra aistros ir meilės jos sieloje, kodėl ją veikiau trauks žmogus, kuris menkins ją, skriaus ir žemins. O gi iš tikrųjų tai tiesiog bus vaikystės normos šauksmas.
Kartais moteriai sunku pačiai suprasti kas būtent trukdo jai būti laiminga ir kurti sveikus ir šiltus santykius. Terapijos metu saugioje aplinkoje iš pasąmonės gelmių ištraukiami ir įvardijami visi vaikystės patirti išgyvenimai ir traumos, stengiamasi suprasti juos ir įsisąmoninti, kaip kitų žmonių perduotą naštą. Tik tada moters gyvenime gali įvykti kardinalūs pokyčiai, nes jos kūne atsiranda visai kitokie pojūčiai ir ji gali sąmoningai ir laisvai toliau kurti naujus santykius atsižvelgiant į juos, o ne į vaikystės patyrimus.
