Idealiame pasaulyje vaiko laukimas yra išties magiškas laikotarpis kiekvienai moteriai ir šalia esančiam vyrui. Būsima mama neretai svajoja ir mato savo kūdikį, planuoja savo ir jo būsimą gyvenimą, ruošiasi apgaubti jį savo meile ir šiluma, suteikti geriausią ir saugiausią vaikystę, užauginti dorą ir laimingą žmogų, visada būti šalia ir padėti visose gyvenimiškose situacijose. Vaiko tėvas negali jausti vaisiaus judesių, jo ryšis susiformuos jau vaikui gimus, bet idealiame pasaulyje jis be galo laukia šio susitikimo, pasiruošęs saugoti ir globoti, mylėti besąlygiškai ir visada būti šalia. Deja, bet mūsų pasaulis nėra idealus. Vis dar neretai pasitaiko situacijų, kai kūdikio laukimas tampa baimės, pasimetimo ir nerimo periodu, jis nėra lauktas ir planuotas. Suaugę žmonės, neišsprendę savo asmeninių ir tarpusavio problemų, visą naštą sugeba užkrauti ant naujos kartos pečių. Taip nuo pat pradžių vaikas pradeda augti šeimoje, kurioje nebelieka vietos meilei ir laimei.
Kiekvienas vaikas myli savo tėvus, kad ir kokie netobuli jie būtų. Jis užmerkia akis į tėvų nuovargį, pykčio protrūkius, nepagarbą ir atmestiną elgesį, nes vis tikisi, kad jis yra mylimas ir laukiamas, suprastas ir globojamas. Kiekvienas vaikas, augantis net pačiose nelaimingose šeimose, trokšta meilės ir pripažinimo iš savo tėvų. Jis visomis išgalėmis stengiasi užsitarnauti jų meilę, dėmesį, išgirsti švelnius ir motyvuojančius žodžius, pajausti šiltus prisilietimus. Jeigu tėvai sugeba išspręsti savo konfliktus ir nuoskaudas, sąmoningai pasirenka gyventi darniai vaiko labui, tai vaikas tą jaučia ir jis auga apsuptas meilės ir harmonijos. Jis žino, kad mama ir tėtis jį myli, saugo, rūpinasi ir palaiko.
Visai kitaip klostosi vaiko gyvenimas, jei suaugę žmonės neišsprendžia savo problemų. Toksiški, smurtiniai santykiai palieka gilius randus vaiko sieloje. Šalta, abejinga motina, kuri neskiria pakankamai dėmesio savo dukrai, nesugebanti perduoti mūsų kultūroje priimtinos namų sergėtojos rolės koncepto, neparodanti jai kokia yra moterų rolė šiame pasaulyje, ji pasmerkia savo dukrą taip ir neatrasti savo vietos po saule, turėti žemą savivertę, nesugebėti kurti sveikus ir ilgalaikius santykius. Tėvo vaidmuo mergaitės gyvenime yra irgi be galo svarbus, tad jei dukra nesijaučia mylima ir svarbi savo tėvui, jei ji negirdi palaikančių ir motyvuojančių žodžių, tad toks modelis ir įsitvirtina jos galvoje kaip norma, būtent į tokius partnerius ji ir dairysis ateityje.
Mažas vaikas visais įmanomais būdais gali siekti savo tėvų dėmesio ir meilės, bet jeigu kaskart atsitrenkia į šaltumo ir abejingumo sieną, tai visam tolesniam gyvenimui į vidų yra įrašoma, kad meilė nėra duotybė, dėl jos reikia kovoti ir stengtis, nelaukiant apčiuopiamų rezultatų, nes dedamų pastangų gali ir vėl nepakakti. Moteris užauga su didele našta ant savo pečių, bet poreikis būti mylimai, suprastai ir vertinamai niekur nedingsta, tad kiekvieną dieną ji susiduria su nepasitikėjimu savo jėgomis, nerimu ir baime ir vėl likti vienai. Neretai visi šie jausmai ir išgyvenimai yra lydimi kūno siunčiamų signalų, tokių kaip skausmai, spazmai, surakinimai. Kai sąmonė mano, kad skauduliai pamiršti ir moteris atleido savo tėvams, kūnas primena, kad vaikystės traumos niekur nedingsta ir vis dar trukdo kursti savo svajonių gyvenimą.
Į terapiją ateinanti moteris atneša visą savo vaikystės išgyvenimų ir patyrimų bagažą. Terapijos metu išgryninamos ankstesnių kartų užmestos normos, išsivaduojama iš trukdančių nusistatymų ir jausmų ir tik tada moteris pasijaučia laisva ir pasiruošusi būti laiminga, mylima ir gebanti gyventi pagal savo pačios sukurtas taisykles.
