Kiekviena moteris nori būti laiminga, gyventi pilnavertį gyvenimą, turėti ilgalaikį partnerį arba darnią šeimą, galbūt daug keliauti arba kopti karjeros laiptais, turėti mėgstamą hobį arba sporto šaką. Kiekviena moteris turi savo unikalius troškimus ir svajones, pomėgius ir prioritetus, bet tas laimės ir pilnatvės pojūčio siekimas yra būdingas visoms. Deja, bet tikrai ne visos moterys gali pasigirti tuo, kad pasiekė savo svajonių viršūnę. Taip, tikrai ne viskas priklauso nuo pačio žmogaus, kartais gyvenimas gali nustebinti ir priversti palaukti svajonių princo arba gali priversti kovoti su sveikatos iššūkiais arba finansiniais sunkumais. Bet būna ir tokių situacijų, kur atrodo, kad viskas klostosi pagal geriausią scenarijų, visata yra dosni ir palaikanti, sutiktas žmogus yra tobulas visomis prasmėmis, o moteris ir vėl atsiduria visai ne savo gražiausios pasakos laimingajame finale. Neretai ji pati gali net nesuprasti, ką daro ne taip, kodėl jos pasirinkimai, mintys ir elgesys nuveda ją į kitą pusę, ten, kur ji jaučiasi vieniša, įskaudinta, nesuprasta ir nemylima. Ji gali pykti ant sutiktų vyrų, kaltinti juos, kad nesugeba suteikti jai visko, ko jai reikia, bet kai scenarijus kartojasi jau ne pirmą kartą, mintis, kad problema slypi pačioje moteryje pradeda kirbėti vis intensyviau. Tai kaip gi suprasti save ir savo problemų šaknis?
Turbūt, dauguma vaikų net neatsimena konkretaus laiko kada išmoko važinėti dviračiu. Dažniausiai, atmintis užfiksuoja tik trumpą epizodą kai tėtis arba kitas šeimos narys paima ir staiga paleidžia sėdynę ir, štai, vaikas jau pats mina pedalus. Vėliau nebelieka laiko dviračiams ir vaikas užauga be kasdienio pasivažinėjimo, bet nuvažiavus prie jūros ir išsinuomojus dviratį kojos stebuklingai pačios žino ką reikia daryti. Tokia mūsų organizmo reakcija vadinama automatizmu arba kūno atmintimi, ji padeda kasdieniame gyvenime, nes net ankstyvoje vaikystėje išmokti gebėjimai gali vėliau tarnauti mums suaugusiame gyvenime. Mums gali atrodyti, kad mes nieko neatsimename iki maždaug ketverių metų, bet mūsų kūnas mena viską. Aktyviai šiuos atsiminimus mums pasakoja mūsų tėvai, rodo mums nuotraukas ir video, bet, kartais, patyrimus gali papasakoti ir mūsų pačių kūnas per įvairias reakcijas. Ir šitoje vietoje tampa be galo svarbu tai, kokią vaikystę turėjo moteris.
Kiekviena ateinanti į terapiją moteris atneša savo gyvenimo istoriją. Dažniausiai, jos nebūna labai linksmos ir pozityvios, nes žmogus jaučia, kad jo netenkina jo gyvenimas ir ieško sprendimų ir kitokių elgesio ir pasirinkimų variantų. Neretai, norint geriau suprasti, kur slypi kamuojamų problemų šaknys, tenka lįsti giliai į pasąmonę, į dienos šviesą traukti vaikystės prisiminimus ir išgyvenimus ir susieti juos su moters dabartiniu gyvenimu. Būna, kad pati moteris net nenutuokia, kodėl vieni ar kiti jos išgyventi patyrimai turi įtakos jos sprendimams, nes traumuojančios vaikystės patirtys būna paslėptos labai giliai sielos gelmėse. Kartais, būtent apie tokių patirčių egzistavimą ir sufleruoja kūno atmintis, kuri bando apsaugoti moterį nuo galimo skausmo pasikartojimo. Spazmai, skausmai, surakinimai – visos šios reakcijos šaukia apie galimą pavojų, tik ne visada įmanoma suprasti šiuos ženklus, tad moteris gali tiesiog fiziškai jausti kad artumas, pokyčiai arba veiksmai jai netinka, net jeigu ji jų nori.
Terapijos metu dirbama su šiais užspaustais išgyvenimais, jie ištraukiami į dienos šviesą, įvardijami ir paleidžiami, taip leidžiant kūnui ir sielai justi naujus, netraumuojančius ir skausmo nenešančius pojūčius. Tik išsilaisvinus nuo praeities naštos, traumų ir skaudulių galima pradėti naują, kupiną meilės ir pagarbos sau, gyvenimo etapą.
