Visi mes aplinkoje turime tokių stiprių moterų, kurios yra nuolat apkalbamos už akių, nes, iš esmės, dauguma žmonių bijo pasakyti joms savo nuomonę į akis. Jos yra veržlios, aktyvios, nebijančios iššūkių ir stiprios konkurencijos net vyrų tarpe. Jos nepasiduoda stereotipui, kad moteris turi būti švelni, empatiška, turėti didelę šeimą ir rūpintis labiau ja, negu siekti karjeros viršūnių. Tokios moterys neretai yra nesuprastos aplinkinių žmonių, apkalbamos ir rimtai nevertinamos, į jas žiūrima pro padidinamą stiklą ir ieškoma nors menkiausių užuominų, kad tas fasadas yra netikras ir lengvai suardomas. Mažai kas pasidomi, ar tokia stiprybė yra charakterio dalis, o gal vaikystės patyrimų pasekmė? Ar moteris pati pasirenka būti stipri, o gal ji neturi kito pasirinkimo, nes tokia yra jos gyvenimo norma ir supratimas? Taip, tikrai yra nemažai moterų, kurioms patinka kurti savo gyvenimo taisykles, nepaisyti stereotipų ir mėgautis stiprios ir nepriklausomos asmenybės charakterio bruožais. Bet už dalies tokių moterų slepiasi mažos mergaitės, negavusios pakankamai meilės ir šilumos iš savo pačių brangiausių žmonių – tėvų, tad visą gyvenimą bandančios užsitarnauti meilę ir pripažinimą.
Pirmieji gyvenimo metai vaiko gyvenime yra tie metai, kai formuojamas jo charakteris, ugdoma asmenybė, mokomasi kurti ryšius ir megzti santykius. Vaiko tėvai yra pirmieji suaugę asmenys, kurie parodo kokie būna moters – vyro ir tėvų – vaikų santykiai. Mergaitėms tėvas yra pirmasis vyras, su kuriuo ji bendrauja ir mokinasi suprasti bendravimą tarp skirtingų lyčių. Nuo šiuo ypatingai svarbaus bendravimo dažnai priklauso visi tolimesni dukros partnerių pasirinkimai ir ryšių kūrimas su priešingos lyties atstovais, taip pat savęs suvokimas ir priėmimas.
Jeigu maža mergaitė turi tinkamą tėvo pavyzdį, kuris leidžia dukrai jaustis princese, augina jos savivertę, motyvuoja ir suteikia sparnus, guodžia sunkiais gyvenimo momentais ir išsako konstruktyvią ir pagarbią kritiką nesėkmės atveju, tai tokia mergaitė tikrai gali užaugti ir tapti savimi pasitikinčia moterimi. Ji žinos savo vertę ir ieškos tik tokių partnerių, kurių akyse ji matys tokias pačias vertybes, jaus pagarbą ir lygiavertiškumą, visai kaip vaikystėje.
Visai kitaip klostysis gyvenimas, jeigu dukra neturėjo tinkamo tėvo pavyzdžio. Suaugusi moteris nesijaus verta meilės ir pagarbos, jei nejautė jų vaikystėje. Ji negalės priimti ir mylėti savo išvaizdos, jei negirdėjo palaikančių ir motyvuojančių žodžių. Ji negalės atsipalaiduoti ir jaustis moteriška ir seksuali, jei visą vaikystę turėjo stengtis iš visų jėgų dėl kruopelytės meilės, turėjo įrodinėti, kad verta jos. Ji bijos kritikos ir stengsis viską kontroliuoti, tik kad vėl ir vėl įrodytų aplinkiniams, kad ji yra verta pripažinimo. Ji nesugebės užmegzti santykių su tinkamu vyru, nes trauks tik tuos, kurie bus panašūs į jos tėvą, todėl ją menkins, skriaus ir nemylės.
Aplinkiniams gali atrodyti, kad moteris yra energinga, griežta, viską kontroliuojanti, o, iš tikrųjų, moters vidinė mergaitė vėl ir vėl bandys užsitarnauti savo tėčio pripažinimą ir šiltus žodžius, tik, deja, šis galutinis taškas taip ir liks nepasiektas.
Terapijoje saugioje aplinkoje tampa įmanoma atsikratyti baimių ir primestų normų ir susigrąžinti savo savivertę. Terapijos metu yra išgryninami vaikystės patyrimai, dirbama su norma ir emocijomis, net tomis, kurios gali būti skausmingos, perprogramuojamos kūno reakcijos ir atsikratoma praeities naštos. Tokiu būdu moteris gali vėl jaustis laisva ir pradėti gyventi savo svajonių gyvenimą, kurio nori ir kurio tikrai yra verta.
