Turbūt nerastumėm nei vienos moters, kuri per visą savo gyvenimą nebuvo patyrusi nelaimingų, skausmingų ir randus palikusių santykių. Dažniausiai tokios emocijos ir įvykiai būna išgyvenami jaunystėje, kai hormonai kelia tikras audras kūne, o gyvenimo tyrinėjimas, naivumas ir atsivėrusios galimybės neduoda ramybės galvai. Dauguma moterų net su šiokia tokia nostalgija ir šiluma atsimena savo pirmuosius santykius, pirmąją meilę, sudaužytą širdį ir pamokas, kurios padėjo joms suprasti, ko nori iš gyvenimo. Tie pirmieji nesėkmingi bandymai, jei nėra pernelyg traumuojantys, yra net savotiškai naudingi jaunoms merginoms, nes padeda geriau suprasti save, savo vertę ir vertybes.
Žymiai praščiau jaučiasi moterys, kurios lyg įstringa nesėkmingų santykių karuselėje. Jos vėl ir vėl patiria skausmą, atstūmimą ir neviltį, iš pradžių kaltina savo buvusius partnerius, kurie negali pateisinti lūkesčių ir išpildyti svajonių, bet ilgainiui joms pradeda kirbėti mintys, kad gal didžiausia problema yra jos pačios. Jos ilgai analizuoja ir vertina savo poelgius, reakcijas ir jausmus, bando kažką keisti, renkasi vis kitokius žmones, bet situacija vis tiek negailestingai išsirutuliuoja taip pat – jos lieka vienos, įskaudintos, nemylimos ir nesuprastos. Kodėl gi?
Neįmanoma kurti santykių ir būti juose laiminga, kol yra nesutvarkyti pamatiniai vidiniai procesai, susiję su vaikyste, jos metu išgyventu skausmu, trauma, santykių su tėvais formavimusi. Problema yra tame, kad pačiai moteriai neretai yra sunku suprasti, kad jos esamų problemų šaknys slypi jos praeityje, kad reikia dirbti su praeitimi ir tik tada pradės spręstis dabartis. Kodėl gi praeitis yra tokia svarbi ir kaip ji susijusi su tolimesniais gyvenimo pasirinkimais? Atsakymas slypi giliai viduje, vaikystės neišgydytame skausme.
Tėvai yra pirmieji žmonės mergaitės gyvenime, kurie parodo jai santykių modelius tarp lyčių, savo pavyzdžiu parodo galimus bendravimo scenarijus šeimos viduje. Mama yra pirmoji moteris, kuri gali ir turi mokinti savo dukrą kas yra meilė, rūpestis, empatija, šiluma. Ji turi parodyti kokia gali būti moters vieta šiame pasaulyje, ko maža mergaitė gali norėti ir siekti, ko saugotis, apie ką svajoti. Mamos švytinčios akys ir švelnūs žodžiai turi sufleruoti dukrai, kad motina jaučiasi saugi ir mylima šalia savo vyro, mergaitės tėčio, o jų santykiai yra geras pavyzdys, ko ateityje galima dairytis, į ką lygiuotis. Tėtis yra pirmas vyras, kuris rodo dukrai, koks turėtų būti vyras – švelnus ir rūpestingas, nešiojantis ant rankų ir negailintis komplimentų. Būtent tėvo figūra dažniausiai tarnauja kaip norma, į kurią lygiuojasi suaugusi moteris, pasirinkdama sau partnerį.
Jei mergaitės vaikystėje tėvai kėlė siaubą, ji negirdėjo švelnių ir palaikančių žodžių, nesijautė mylima ir palaikoma, turėjo pastoviai užsitarnauti bent trupinėlį švelnumo, įtampa ir nerimas buvo pastovūs palydovai, tai, deja, bet suaugusi moteris nevalingai ir trauks būtent tokius partnerius, kurie, kaip vaikystėje, neleis atsipalaiduoti ir mėgautis santykiais. Švelnūs, mylintys, rūpestingi vyrai tiesiog nerezonuos su jos patirtimi ir pojūčiais.
Moteris, ateidama į terapiją, atneša visą savo vaikystę ir jos metu patirtus išgyvenimus. Terapijos metu yra gilinamasi į praeitį, išgryninama moters kūno ir vidaus suprantama norma ir dirbama su ja. Tik tokiu būdu galima išsivaduoti iš praeities šešėlių ir pradėti kurti sveikus ir laimingus santykius, pradėti mylėti save ir pagaliau tapti laiminga moterimi.
