Jeigu mes atliktume apklausą ir užduotume tik vieną klausimą: kaip turi atrodyti sėkminga moteris? – tai, be abejo, išgirstume labai skirtingus ir įdomius atsakymus. Kol vieniems gali atrodyti, kad sėkmę nusako moters veržlumas ir iniciatyvumas, vedantis į karjeros viršūnę, kiti gali nurodyti gausų vaikų būrį ir mylintį partnerį šalia. Taip pat sėkminga moteris turėtų būti empatiška, jautri, pasitempusi, sportuojanti, protinga, smalsi, atliepianti savo artimųjų poreikius, užtikrinanti šeimos gerovę. Tiek daug skirtingų bruožų, kurie neretai gali prieštarauti vieni kitiems. Deja, bet pačios moters emocinis stabilumas, vidinė harmonija ir savęs supratimas ir priėmimas paliekami kažkur paraštėse, jos savijauta paliekama jai pačiai. Išorėje jaučiamas tik begalinis spaudimas ir žadami aukso kalnai jei tik moteris sugebės atitikti visuomenės lūkesčius.
Nenuostabu, kad dauguma moterų bando pasitempti iki primestų standartų ir būti tokios, kokias jas nori matyti aplinkiniai, o ilgainiui, kokias jas nori matyti jos pačios. Jeigu kažkuris iš išvardintų bruožų neatitinka tikrovės, jis yra koreguojamas, slepiamas, blokuojamas. Tol, kol pasiekiama tokia trokštama tobulybė. Vis tik vidinė būsena niekur nedingsta ir sunkiai pasiduoda korekcijai, tad jei moteris nesijaučia savimi ir tik vaidina savo rolę, tai ilgainiui ją pradeda kamuoti nuovargis, nepasitenkinimas savimi ir gyvenimu, perdegimas ir liūdesys.
Kodėl gi vienos moterys gali būti laisvos nuo primestų standartų ir gyventi savo pačių norimą gyvenimą, o kitos visomis išgalėmis stengiasi įtikti visiems, tik ne sau? Koks pavyzdys yra rodomas ateities kartoms, ypač dukroms? Ir aplamai, iš kur kyla noras būti sėkminga nepaisant kylančio vidinio konflikto, kodėl moteris negali pasipriešinti ir pasirinkti savo kelią?
Visi atsakymai slypi moters vaikystėje. Dažniausiai, mergaitė, negavusi pakankamai meilės, šilumos ir rūpesčio išauga į moterį, kuri stengiasi kontroliuoti savo gyvenimą, pagaliau sulaukti pripažinimo ir jaustis reikalinga ir svarbi. Galimi skirtingi scenarijai, kodėl dukra gali nesijausti saugi vaikystėje. Kartais problema slypi santykiuose su mama, kuri nesugebėjo parodyti savo dukrai, kad ji yra svarbi, neapgaubė jos meilės ir šilumos skraiste, neparodė kokia gali būti graži ir svarbi moterų rolė šiame gyvenime. Kartais problema gali būti nenusisekę santykiai su tėvu, kurio galėjo nebūti mergaitės vaikystėje, arba jo buvimas reiškė tik fizinį arba dvasinį skausmą. Tėvų tarpusavio barniai, toksiški arba smurtiniai santykiai taip pat galėjo įnešti chaoso į vaiko gyvenimą ir paskatinti ateityje kontroliuoti viską ir visus aplinkui.
Apibendrinant, vaikystės traumos ir išgyvenimai palieka gilų įspaudą moters vidiniame pasaulyje ir formuoja jos asmenybę. Kai moteriai trūksta vidinio saugumo, atsakomybė tampa būdu kontroliuoti aplinką ir jaustis reikalinga. Energija, veržlumas ir menama stiprybė iš tikrųjų pasirodo yra ne kas kitas, o nerimas ir baimė būti viena, neįtikti ir būti nepakankama ir netinkama. Įtampa, kuri neduoda atsipalaiduoti, gyventi taip, kaip nori pati moteris, būti „netobula“ kitų akyse, bet laisva ir laiminga.
Terapijos metu saugioje ir palaikančioje aplinkoje iš pasąmonės gelmių ištraukiamos į viršų visi vaikystės išgyvenimai, skauduliai ir trauminės patirtys. Atlaisvinama vieta naujiems patyrimams ir pojūčiams, kurie priklauso tik pačiai moteriai. Tik išsivadavus iš kitų žmonių primestų normų ir praeities kartų naštos galima pradėti gyventi savo, laisvą ir kupiną meilės sau, gyvenimą.
