Visi žmonės šiame pasaulyje yra unikalūs, vieninteliai, mes tikrai nerastume dviejų identiškų žmonių, kurie ne tik atrodytų vienodai, bet ir taip pat mąstytų bei elgtųsi, tai tiesiog neįmanoma. Vis dėl to, mus visus galima būtų suskirstyti į dvi dideles grupes pagal vieną paprastą klausimą: kokia buvo žmogaus vaikystė. Laiminga, saugi, pilna juoko? O gal baugi, vieniša, pilna chaoso ir nepastovumo? Kaip bebūtų keista, būtent vaikystės periodas turi labai didelės įtakos visam mūsų būsimam gyvenimui, jis kloja pamatus mūsų reakcijoms, elgesiui, ryšių formavimuisi ir savęs supratimui. Dauguma žmonių drąsiai pasakytų, kad jų vaikystė tikrai buvo laiminga, jie gali šypsotis prisimindami atskirus jos epizodus, dalis žmonių net nenori atsiminti skaudžių savo vaikystės įvykių. Yra ir tokių žmonių, kurie mano, kad pirmieji jų gyvenimo metai buvo geri, gal niekuo ypatingi, bet negali atsiminti kažkokių specifinių blogybių, vis tik viena smulkmena gali išduoti, ar tikrai mažas vaikas jautėsi saugus ir mylimas. Ta smulkmena yra mūsų vidinis balsas.
Vieni žmonės mano, kad vidinis balsas yra jų intuicija, kuri pasireiškia tam tikru momentu ir sugeba nukreipti arba apsaugoti nuo neapgalvotų poelgių. Kiti sako, kad čia jų angelas sargas arba kaip tik vidinis demonas, priklausomai nuo to, ką tas balsas kužda ir kur nuveda. Nedidelė dalis žmonių sugeba išgirsti savo tėvų balsus, ir tas faktas gali jiems suteikti daug džiaugsmo ir švelnių prisiminimų, o gali labai nustebint ir net nuliūdinti. Viskas priklauso nuo to, ką vidinis balsas bando mums pasakyti ir kokią emociją jis mums suteikia.
Jeigu mergaitė augo mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje, kurioje ji jautėsi reikalinga, mylima ir laiminga, tai jos tėvų balsas tikrai suteiks jai džiaugsmo. Švelni mama, kuri sugebėjo jai perduoti savo meilę ir šilumą, išmokė empatijos ir parodė moters vietą šiame pasaulyje, suteikė jėgų ir pasitikėjimo savimi – šitas balsas visada asocijuosis su geromis emocijomis ir vertingais pastebėjimais. Rūpestingas tėtis, kuris vaikystėje nešiojo ant rankų, užaugino sparnus ir parodė, kokie turi būti vyrų santykiai su mylima moterim – toks balsas tikrai padės apsaugoti save nuo galimų pavojų ir eiti tinkama linkme laimės link.
Visai kitoks vidinis balsas bus tų moterų, kurių vaikystė nebuvo švelni ir šviesi. Jeigu mažas vaikas pirmaisiais gyvenimo metais girdėjo tik menkinančias, žeidžiančias ir per savivertę kertančias frazes, tai jos ir lydės jį visą gyvenimą. Mergaitė, kuri vaikystėje nesijautė reikalinga, mylima ir vertinama, nes jos pačios tėvai pastoviai jai priminė, kad ji viską daro netinkamai, ji nėra pakankamai gera, nėra verta meilės ir švelnumo, užaugs į moterį, kuri manys, kad ir lieka neverta meilės ir pagarbos. Net sutikus švelnų ir pagarbų partnerį ji girdės vidinį balsą, kuris kuždes: „tu viską ir vėl darai ne taip, kam tu esi reikalinga, niekas nenorės su tavimi bendrauti, pažiūrėk į save“, tad ji atsisakys savo laimės, bėgs nuo jos. Tokia moteris gali neatsiminti visos skriaudos, kurią ji patyrė vaikystėje, ji gali būti atleidusi savo tėvams, bet jos dabartis neleis jai džiaugtis gyvenimu ir kurti stabilių ir laimingų santykių, siekti laimės ir harmonijos.
Terapijos metu iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą ištraukiami visi vaikystės išgyvenimai ir patyrimai, išgryninama kitų žmonių primesta norma ir ankstesnių kartų užmesta našta. Tik užleidus vietą naujiems pojūčiams ir emocijoms galima pradėti gyventi gyvenimą pagal savo sukurtas taisykles, vedančias meilės ir laimės link.
