Daugelis moterų per visą savo gyvenimą yra girdėjusios frazę, kad jos yra netinkamos kažkam, pavyzdžiui, konkrečiam darbui, santykiams, kažkurio projekto realizavimui. Kartais karti tiesa būna įvyniota į gražius, palaikančius žodžius, kurie leidžia atsitraukti ir pabūti vienai ir atsitiesti, kartais ta tiesa būna metama tiesiai į akis ir neleidžia net įkvėpti ir susiprasti, pasisemti jėgų. Nuvertinimas ir nepasitikėjimas visada yra nemaloni patirtis, bet vienas moteris ji užgrūdina, leidžia suprasti savo silpnąsias ir stipriąsias puses, kitoms gi ji būna nepakeliamu išbandymu ir viso pasaulio griuvimu. Kodėl gi taip atsitinka? Atsakymas yra gan paprastas ir sunkus tuo pačiu metu. Viskas priklauso nuo to, kokią patirtį yra sukaupusi moteris per visą savo gyvenimą, ypatingai pažymint vaikystės periodo svarbą. Jeigu moteris turėjo saugią ir pozityvią vaikystę, kurios metu susiformavo sveika aukšta savivertė, tai kiekvienas nežymus pralaimėjimas tarnaus jai kaip dar vienas laiptelis savo svajonių link. Bet jeigu jos vaikystė buvo šalta ir niūri, tai eilinis nuvertinimas skaudžiai primins jai patirtus išgyvenimus, privers suklusti ir paklausti savęs, kodėl ji yra tokia netinkama ir ilgam nublokš nuo pasitikėjimo savimi pjedestalo.
Kodėl gi toks svarbus yra vaikystės periodas? Būtent vaikystėje kiekvieno žmogaus pasąmonėje susiformuoja norma, kuri lydi jį visą suaugusį gyvenimą, vieni gali vadinti ją vidiniu balsu, kiti angelu sargu, bet, iš tikrųjų, tai yra ta patirtis, kurią mes įsigeriam, stebėdami savo tėvus ir augdami šalia jų. Mama ir tėtis yra pirmieji suaugusieji, kurie pasitinka savo vaiką šiame pasaulyje. Jie turi jį mylėti, globoti, auklėti ir suteikti sparnus. Būtent per tėvų tarpusavio santykius dukra supranta skirtingų lyčių bendravimo scenarijus, per mamos pavyzdį pamato, kokia gali būti moters rolė šiame pasaulyje, o tėvo vaidmuo pasitarnauja būsimų partnerių pasirinkimo klausime.
Jeigu dukrelė girdi šiltus, kupinus meilės ir palaikymo žodžius iš abejų tėvų, jeigu mato savo mamos švytinčias akis, savo tėvo stiprų užnugarį, tai būtent tai ir tampa jos norma. Ji eina per gyvenimą aukštai pakelta galva ir žino, kad ji yra verta visų pasaulio lobių, nes būtent tokią normą ji įsisąmonino vaikystėje, tokius žodžius girdėjo iš mamos ir tėčio, būtent tokio elgesio ji tikisi ir iš aplinkinių žmonių, ypač savo partnerio.
Visai kitaip klostosi gyvenimas, jeigu moters vaikystė buvo kitokia. Maža dukrelė mokosi, kas ji yra per tai, kaip į ją reaguoja suaugusieji. Jei visą vaikystę vaikas girdėjo, kad yra „per daug“, „negerai elgiasi“ ar „trukdo“ – užauga jausdamasis netinkamas. Tokia moteris vėliau santykiuose nuolat įrodo savo vertę, bijo būti palikta arba prisitaiko. Jos savivertė tampa priklausoma nuo kitų nuomonės ir elgesio, ji jaučiasi visai kaip vaikystėje.
Neretai moteriai būna sunku suprasti kur slypi jos santykių problemų šaknys. Ji gali bandyti keisti partnerius, keisti savo elgesį, bet vėl ir vėl atsiduria prie suskilusios geldos. Kol nebūna išspręsti pamatiniai dalykai, pakeista norma, tol neverta tikėtis pokyčių aplinkui. Terapijos metu saugioje aplinkoje prieinama prie giliai viduje slypinčių išgyvenimų ir vaikystės traumų, dirbama su kitų žmonių primesta norma. Tik supratus ir įvardinus šią naštą galima atlaisvinti vietą naujiems pojūčiams ir patyrimams. Tokiu būdu moteris tampa laisva nuo ją slėgusios normos ir gali pradėti kurti savo laisvą ir kupiną meilės ir pagarbos sau gyvenimą.
