Tai yra reali moters istorija, kuri vaikystėje negavo mamos apkabinimų.
Į terapiją atėjo moteris, kuri norėjo suprasti, kodėl nepaisant sėkmingai susiklosčiusio gyvenimo viduje ji jau ilgą laiką jautė tuštumą. Ji turėjo viską – darbą, draugus, keliones, bet vis tiek jautėsi vieniša. Tarsi viduje būtų skylė.
Pradėjus nagrinėti jos dabarties emocinius ryšius buvo išgryninta, kad ji pastoviai renkasi į partnerius šaltus vyrus, kurie jai nerašo, neskambina, jie visada užsiėmę savais reikalais, bet ji kažkodėl kabinasi į juos ir laukia, kada jie ją sušildys. Ir dar siaubingai bijo artumo. Jeigu ji sutikdavo šiltą vyrą, atsitraukdavo pati, nes jausdavo didelį nepasitikėjimą tokia šiluma. Kodėl gi?
Pradėjus gilintis į moters vaikystę, į dienos šviesą išlindo jos neprasti santykiai su motina. Pati moteris teigė, kad nejaučia jokių nuoskaudų, mamą seniausiai paleido ir jai atleido.
Visą vaikystę mergaitė jautė motinos šaltumą. Ji neatsiminė nei vieno karto, kai mama būtų ją apkabinusi. Nei kai verkdavo, nei kai sirgo. Niekada. Jei verkdavo, motina sakydavo: „Na, gana jau“, jei ką nors pasakodavo – ji buvo užsiėmusi savais reikalais. Mergaitė žinojo, kad negalima skųstis, negalima jos varginti savo jausmais, nes ji ir taip „skęsta problemose“. Ir dar viena taisyklė – turi būti patogi. Nesupykti, nelįsti su savo emocijomis, neprašyti per daug. Žodžiu, neįkyrėti.
Motina visada buvo šalta. Atrodo, darydavo tai, ką reikia – maitino, rengė, bet mergaitė nejautė, kad yra reikalinga. Niekada nebuvo pokalbių iš širdies, niekada nebuvo klausimų „ką jauti?“. Tik „ką gavai?“, „kaip sekasi mokykloje?“, „susitvarkyk kambarį“. Nebuvo kiekvienam vaikui reikalingos frazės „tu man pati mylimiausia“.
Ši mergaitė tokį emocinį ryšį suprato kaip normą, jis, nors ir skaudino, bet atrodė įprastas, saugus. Todėl ir išaugusi ji bijojo būti našta. Bijojo, kad jei jos bus „per daug“, ją nustos mylėti, paliks, atstums. Jos vaikystė – tai tuštumos jausmas, šilumos nebuvimas, bandymai nusipelnyti dėmesį. Dabartyje ji visada prisitaiko, nuspėja, ko iš jos tikisi. Ji netiki, kad ją galima mylėti tiesiog taip, be jokių sąlygų.
Kūno lygmeniu jos kūne buvo daug įtampos. Terapijos metu iš naujo pergyvenant nuoskaudas, jai drebėjo rankos, kai išeidinėjo pyktis – susispausdavo žandikaulis. Emociniame lygmenyje ji iš naujo jautė tą skausmą, kuris joje buvo užstrigęs, bet ji to net nesuprato. Moteris pati buvo nustebusi, kiek daug pykčio ant savo motinos ji taip ilgai laikė savyje.
Dažnai moteris, ateinanti į terapiją, gali net nesuprasti savo pasirinkimų motyvų, tik išgyventi dėl jų pasekmių. Terapijoje saugioje aplinkoje iš naujo atrandami jos vaikystės patyrimai, išgryninama jos kūno ir vidaus suprantama „norma“ ir dirbama su ja. Tik tada moteris tampa laisva nuo praeitų nuoskaudų ir neigiamų patyrimų ir gali toliau sėkmingai kurti naujus santykius ir megzti naujus ryšius, atsispirdama nuo naujų pojūčių.
