Turbūt daugelis mergaičių nors kartą pasvajoja apie savo princą ant balto žirgo, šiltus ir romantiškus santykius, kuriuose ji galės pasijausti princese, laimingą gyvenimą su savo mylimu žmogumi. Vėliau mergaitės auga, virsta moterimis, sutinka įvairius vyrus, kuria įvairius santykius. Vienos gali nugyventi visą gyvenimą su vienu žmogumi, kitos vis nesuranda to savo vienintelio.
O kartais moteris gali sutikti, kaip jai gali pasirodyti, savo svajonių vyrą – gerą, švelnų, ramų, apgaubiantį šiluma ir saugumu. Toks vyras yra tarsi mūrinė siena, jis visada šalia, visada palaiko, išklauso, nuramina ir nušluosto ašaras. Galima būtų galvoti, kad svajonė išsipildė, princas šalia, belieka džiaugtis ir gyventi pasakišką gyvenimą. Bet moteris nesijaučia laiminga. Jai pradeda trukti aistros, jį jaučia, kad vyro rūpestis šiuose santykiuose jai primena tėvo – dukros santykių modelį, iš to kyla vidinis konfliktas, nes juk dukros nemiega su savo tėčiais. Santykiai užsibaigia, svajonių princas lieka praeityje.
Vėliau moteris sutinka kitą vyrą. Jis, priešingai nei praeitas partneris, nėra geras. Jis gali skaudinti, žeminti, su juo nėra saugu ir ramu, anaiptol, kartais gali būti baisu ir nestabilu. Emocijų ir išgyvenimų amplitudė keičiasi kaip amerikietiškuose kalneliuose, aistros kunkuliuoja, bet moteris jaučia, kad būtent tai ir yra jos tikroji meilė. Kodėl?
Atsakymų reikia ieškoti vaikystės patyrimuose. Dažniausiai, atidžiai išnagrinėjus tokios moters vaikystę paaiškėja, kad jos pasirinkimas jau buvo užprogramuotas, nes tik antro partnerio elgesys ir santykiai su juo jos kūno yra priimami kaip norma.
Vaikystėje mergaitė galėjo stebėti savo tėvų santykius ir šeimos modelį. Jeigu tėvų bendravimas nebuvo ramus, santykiai buvo audringi, tėvas ar mama kėlė baimę, tai tokie išgyvenimai buvo priimami kaip „norma“, kūnas ir vidus prie jų priprato, būtent toks modelis yra traktuojamas kaip vieninteliai priimtinas, kaip tikra meilės išraiška. Vėliau suaugusi moteris nesąmoningai ieškos tokių santykių, kurie grąžins ją į tą nerimo būseną, leis pajausti „normą“. Tik tokiuose santykiuose moteris jaus aistrą.
Mūsų kūnas ir vidus visada nori to, kas jiems yra pažįstama, kas vaikystėje buvo „norma“, net jei ta norma buvo skausmas ir kitos neigiamos emocijos. Būtent todėl moters gali netraukti ramūs ir patikimi vyrai, jie bus jai neįdomūs, nuobodūs, ji nejaus aistros ir pasitenkinimo santykiuose. Kūnas vėl ir vėl diktuos ieškoti partnerio, kuris skaudins, žemins bet kartu ir kurstys aistrą, leis jaustis mylima.
Kai moteris su tokių santykių bagažu ateina į terapiją, ji gali net nesuprasti savo pasirinkimų motyvų. Terapijoje saugioje aplinkoje iš naujo atrandami jos vaikystės patyrimai, išgryninama jos kūno ir vidaus suprantama „norma“ ir dirbama su ja. Tik tada moters gyvenime gali įvykti kardinalūs pokyčiai, nes jos kūne atsiranda visai kitokie pojūčiai ir ji gali sąmoningai ir laisvai toliau kurti naujus santykius atsižvelgiant į juos, o ne į vaikystės patyrimus.
