Mes, moterys, esame linkusios pastoviai mąstyti, analizuoti ir vertinti savo ir aplinkinių žmonių poelgius, elgesį ir gyvenimo pasirinkimus. Galvoje be perstojo vyksta monologas, o gal net dialogas, kai kiekvienas mūsų svarbus gyvenimo pasirinkimas sulaukia palaikymo ir pasmerkimo, vertinami visi „už“ ir „prieš“, ieškoma geriausio varianto. Ir, nepaisant to, vis tiek neretai moterys susiduria su tuo, kad jaučiasi nesupratusios, kodėl pasielgė taip ar vienaip, pasirinko tokį o ne kitokį partnerį, puoselėjo jas netenkinusius santykius. Nors stengėsi, vertino, ilgai mąstė.
Reikia drąsos ir kvalifikuotos pagalbos, kad galėtumėm suprasti, pripažinti ir susitaikyti, kad ne viskas priklauso nuo mūsų pastangų ir sąmoningų pasirinkimų. Tiesiog yra mechanizmai, kurie valdo mūsų gyvenimą giliau nei sąmonė. Ir protui tai nepasiekiama. Tai yra kur kas giliau.
Mūsų kūnas ir vidus visada nori to, kas jiems yra pažįstama, kas vaikystėje buvo „norma“, net jei ta norma buvo skausmas ir kitos neigiamos emocijos. Todėl, net ir suaugus, moteris vėl ir vėl saugiai jaučiasi tik tada, kai jaučia tą vaikystės „normą“ bendraudama su savo artimais žmonėmis. Štai keletas pavyzdžių:
- Kas buvo vaikystėje:
- Vaikystėje nežinojote, ko tikėtis iš tėvų, vyravo visiška nenuspėjamybė. Dažnai tai buvo suaugę žmonės su priklausomybėmis. Dabar jūs kontroliuojate artimus žmones. Svarbu, kad viskas būtų nuspėjama, vadinasi – saugu.
- Vaikystėje tėvai jus ignoravo, bausdavo tylėjimu, gąsdino, kad atiduos į vaikų namus. Dabar užmerkiate akis į nepagarbų artimųjų elgesį, kad tik jie liktų šalia. Sunkiai pakeliate atstumą santykiuose.
- Vaikystėje jus visada lygino ir ne jūsų naudai. Dabar nuolat jaučiate įtampą, konkurenciją, varžymąsi.
- Vaikystėje jums neleido būti laisviems, viską už jus sprendė, ribojo. Dabar neturite pasitikėjimo, kad galite susitvarkyti su gyvenimu savarankiškai. Didelė priklausomų santykių rizika.
Tai, kas su jumis vyksta dabar ir sukelia daug skausmo, tai užkoduoti vaikystės „laiškai“. Kantrybė smurtui, vienatvės baimė, aukojimasis – tai ne silpnumas. Tai simptomai, po kuriais slepiasi vaikystės traumos. Žmogui yra labai sunku suprasti, kodėl „skausmas“ suprantamas kaip „meilė“, kodėl artimais žmonėmis tampa tie, kurie gali tik skaudinti, žeminti ir bauginti, bet tai tėra vaikystės programos atsikartojimas.
Tik terapijos metu galima įsigilinti į vaikystės patyrimus, išgryninti visus išgyvenimus, traumas bei suprasti „normą“, o tada jau dirbti su visu bagažu, ir užleisti vietą naujiems patyrimams, tik tada galima pradėti gyventi naują, laimingą ir pilnavertį gyvenimą.
