Moterys yra socialios būtybės, kurios mėgsta bendrauti, būti apsuptos draugių, kolegų, gerbėjų, apskritai žmonių, su kuriais galima kalbėtis, dalintis mintimis ir emocijomis, jausti gyvenimo pulsą ir semtis idėjų. Kiekviena moteris tikrai nori sutikti ir tą vienintelį žmogų, su kuriuo galėtų pasidalinti savo gyvenimu, slapčiausiomis svajonėmis ir baimėmis, galėtų pasijausti saugiai ir užtikrintai, sukurti šeimą ir kurti bendrą meilės ir laimės burbulą. Tikrai ne visada tas vienintelis ir nepakartojamas žmogus yra sutinkamas anksti gyvenime, neretai moteris susiduria su sudaužytos širdies sindromu, jai tenka daug kartų įsimylėti ir vėliau nusivilti, geriau suprasti save ir savo poreikius, bet visa patirtis užgrūdina ir tik priartina laimingą finalą. Tikrai būna ir tokių moterų, kurios ilgą laiką nepatiria meilės jausmo, jos gali jaustis vienišos, o gali atvirkščiai, išnaudoti šį laiką savęs pažinimui, karjerai arba sportui. Deja, bet yra visai nemaža dalis moterų, kurios sutinka būti joms netinkančiuose santykiuose šalia nemylinčio ir nemylimo žmogaus, tik kad nebūtų vienos. Jos nesijaučia saugiai ir užtikrintai, nepatiria šviesių ir motyvuojančių jausmų, tokie santykiai ilgainiui tik dar labiau menkina jų savivertę, bet jos liguistai jų laikosi. Kodėl?
Grįžkime į vaikystę, į pačius pirmus ryšius, kurie atsiranda tarp vaiko ir jo tėvų. Idealiame pasaulyje vaikas gimsta laimės ir meilės burbule, kurį sukuria jam jo tėvai. Dukra mato savo mylinčias mamos akis, jaučia jos šilumą, rūpestį, girdi švelnų balsą, kuris migdo vakare, guodžia ligos arba skausmo atveju. Būtent mama yra pirmasis žmogus, kuris pastoviai būna šalia kūdikio ir pradeda pažindinti vaiką su tokiu dideliu ir įdomiu pasauliu. Mergaitės tėtis, taip jau būna įprasta mūsų kultūroje, rūpinasi šeimos gerove, tad gali daugiau laiko praleisti darbe, bet jo indelis į tėvo ir dukros santykius yra ne mažiau svarbus ir labai vertingas. Būtent tėtis yra pirmasis vyras, kuris gali parodyti dukrai skirtingų lyčių bendravimo scenarijus. Mergaitė tikrai stebi savo tėvų santykius, bendravimą, prisilietimus ir numestas frazes, ji jaučia, ar tėveliai myli vienas kitą, rūpinasi ir gerbia, ir visa aplinka nugula jos pasąmonėje ir tampa norma, į kurią ji orientuosis visą savo gyvenimą. Būtent savo tėvų šeimos santykių variantas taps atspirties tašku nuosavos šeimos kūrimo pradžioje, o vaikystėje patirti meilės ir prieraišumo jausmai bus siekiamybė pajausti juos vėl su savo išrinktu partneriu.
Visai kitaip jausis moteris, užaugusi kitokioje šeimoje. Jeigu maža mergaitė nepatiria pakankamai meilės, šilumos, saugumo jausmo vaikystėje, tai būtent tokia norma ir lydi ją vėliau. Šalti, abejingi tėvai, jų toksiniai bei smurtiniai santykiai palieka gilius randus vaiko sieloje, kerta per pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, neleidžia atsipalaiduoti ir džiaugtis gyvenimu. Mažas vaikas bet kuriuo atveju siekia savo tėvų meilės ir nuolankumo, tad dukrelė nuo vaikystės iš visų jėgų bando gauti bent kruopelytę šilumos iš savo tėvų, pasijausti verta meilės ir pagarbos. Suaugusi moteris toliau taiko tokį neproduktyvų ir žalojantį elgesio modelį, laikosi už netinkamų žmonių, bando išbūti ir pasijausti mylima šaltuose santykiuose, daro viską, kad tik nebūtų viena, nejaustų nereikalingumo ir atstūmimo jausmo.
Terapijos metu saugioje ir palaikančioje aplinkoje iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą yra ištraukiami visi vaikystės patyrimai ir išgyvenimai, net jei jie yra primiršti, paslėpti ir užmaskuoti. Tik įvardijus vaikystės traumas ir atskirus kitų žmonių primestas normas moteris gali vėl pasijausti laisva, atrasti viduje vietos ir noro naujiems patyrimams ir išgyvenimams, savo kuriamam gyvenimui ir meilės ir laimės jausmams.